Anot jų, tuštuma čia jau egzistavo, todėl žvelgiant iš fizinės perspektyvos, tuštuma buvo reali, išmatuojama ir stebima erdvė. Šią tuštumą formavo natūralus žemės bangavimas ir jos ribas apibrėžiantys medžiai.
Pirmiausia, kaip sako architektai, buvo suformuota banguota betono danga, ji buvo sulieta su reljefu ir padengta augmanija. Didžioji 228 kv. m namo dalis yra po šia konstrukcija. Ir būtent dėl to masė išnyksta, neleisdama daryti jokio poveikio esamai tuštumai ar sklypo erdvei, rašoma populiariausiame architektūros portale archdaily.com.
Tuomet, užbaigiant kompoziciją ir tarsi plūduriuojant tuštumoje, buvo pastatytas atspindintis kubas – forma, kuri sąveikauja su gamta ir ją tarsi praplečia.
Šių dviejų elementų – žaliojo apsiausto ir atspindinčio kubo – išdėstymas įrėmina tuštumą, išsaugodamas erdvinį tęstinumą nuo gatvės iki šio žaliojo branduolio.
Visa tai sukuria gyvenamąją erdvę, o kartu ir erdvinę kelionę, pasižyminčią dinamiška įtampa, kuri veda į centrinį įėjimo tašką mantijos viršūnėje.
Virš mantijos esanti žalioji terasa apsaugo žemesnįjį lygį, atkuria užimtą paviršių ir paverčia jį natūralia erdve.
Plūduriuojantis kubas veikia beveik kaip antrasis namas – minimalistinė svečių rezidencija su svetaine-valgomuoju, miegamuoju, vonios kambariu ir nedidele virtuve.
Iš čia atsiveria visiškai kitoks požiūris – gyvenama tarp medžių lajų.
Cituojant Jorge Oteizą: „Kūrinys – tai aktyvus erdvės neužėmimas sujungiant lengvus formalius vienetus. Erdvė yra vieta, nesvarbu, ar ji užimta, ar ne. Tačiau neužimta vieta nėra tuštuma. Tuštuma yra gaunama – ji atsiranda dėl formalaus nebuvimo. Tuštuma sukuriama, ji neegzistuoja a priori„.
Taip ir čia – tūriai neegzistuoja patys savaime – jie apibrėžia tuštumą. Jie sukuria neužimtą erdvę, kurioje išnyksta masė.
Tuštuma yra ne nebuvimas, o organizuojanti jėga, suteikianti prasmę erdvinei sąrangai. Šie elementai gamtoje išraižo tuštumas, aktyviai neužimdami erdvės per tarpusavyje susijusių tūrių susiliejimą.
Šis išskirtinis namas pastatytas Argentinoje, Pietų Amerikoje.