Gilus jų ryšys su šia vieta įkvėpė sukurti projektą, kuris ne tik pagerintų jų patirtį, bet ir apčiuopiamais būdais pagerintų vietovę – sumažintų eroziją, potvynių riziką ir pagerintų vandens kokybę.
Projekto sprendimas – tai keletas atskirų paviljonų su visa apimančia stogo konstrukcija. Erdvės tarp paviljonų pritaikomos atsižvelgiant į aplinkos sąlygas, taip sukuriant unikalią patirtį, kuri keičiasi priklausomai nuo oro sąlygų ir metų laikų. Tuo tarpu stogas ir kiemeliai kiekvieno paviljono centre funkciškai pagerina sklypo hidrodinamiką.
„Namo masė suskirstyta į 5 paviljonus, kuriuose yra privačios erdvės: šeimininkų apartamentai, 2 svečių apartamentai, virtuvė ir bendras šeimos kambarys. Šių paviljonų interjerus vienija intymus lubų aukštis ir medžiagų paletė: tinkuotos sienos ir balinto ąžuolo grindys bei lubos“, – pasakoja architektūros studijos „Bates Masi + Architects“ architektai Paul Masi, Aaron Weil.
Kiekvieno tūrio centre yra kiemas su unikaliu sodo dizainu. Intymūs sodai, tarsi terariumai, kontrastuoja su laukiniu ir atviru lauko kraštovaizdžiu. Stogo nuotekos nukreipiamos į sodų kiemus, o ne paslepiamos lietvamzdžiuose. Lyjant lietui, nuotekos teka vario dailylentėmis ir laikui bėgant palieka patinos raštus. Smarkaus lietaus metu jis dramatiškais srautais nusileidžia į sodus.
Namo komponentai ne tik pagerina patirtį, bet ir atlieka praktines funkcijas. Sulankstyta stogo konstrukcija sukuria reikiamą gylį, kad mechaninę įrangą būtų galima saugiai laikyti virš audros bangų, o jos forma nukreipia nuotėkį į kiemus. Kiemo pamatai – betoniniai atraminės sienos žiedai, sumontuoti ant polių ir iškilę 3 m virš lygio, atlieka daugybę funkcijų. Jie veikia kaip atramos, ant kurių stovi pakeltas namas, ir sumažina namo pėdsaką ant žemės bei iki minimumo sumažina potvynio vandens kiekį, kurį jis išstumia audros metu.
Kiekviename kieme esantys sodai veikia kaip lietaus vandens kaupimo ir filtravimo įrenginiai, apsaugantys nuo erozijos ir gerinantys požeminio vandens kokybę. Dirvožemio, žvyro ir smėlio sluoksniai soduose greitai priima didelį kiekį stogo nuotėkio, bet lėtai filtruoja ir išsklaido jį į vandeningąjį sluoksnį tik po to, kai audra nurimsta.
Kiemų ir privačių paviljonų intymumas kontrastuoja su viešųjų erdvių tarp jų atvirumu ir jų ryšiu su kraštovaizdžiu. Stogo konstrukcija yra ant paviljonų konstrukcijų, todėl tarpuvartėse sukuriamas didesnis lubų aukštis.
Šių erdvių išorinės sienos – tai atveriamos stiklinės durys, kurios, esant palankiam orui, visiškai išnyksta sienose, ištirpdydamos barjerą su išore.
Esant tokiai konfigūracijai, viešoji gyvenamoji erdvė tampa vientisu išorinio denio pratęsimu, privatūs paviljonai – atskirais nameliais kraštovaizdyje, o salės – juos jungiančiais lauko tilteliais.
Eksterjero medžiagų paletė – ipe dailylentės, paklotai ir variniai stoglangiai – tęsiasi šiose vidaus ir lauko viešosiose erdvėse, kad dar labiau ištirpdytų ribą tarp išorės ir vidaus.
Projektuojant pastato elementus, turinčius ir funkcinę paskirtį, ir patirtinę reikšmę, namas siekia pagerinti aplinką ir dar labiau pagilinti savininko požiūrį į ją.