Bandymas įamžinti Kauno tarpukario modernizmo architektūrą, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, patyrė nesėkmę. Konkurse nugalėtojas nebuvo išrinktas, nors šį įvykį simbolizuojantį ženklą įrengti privaloma.

2023 metų rugsėjį Kauno tarpukario modernistinė architektūra buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – tarpukario pastatai ir jų įvairovė Žaliakalnyje bei Naujamiestyje pripažinti kaip reikšminga vertybė.

Norėdama įamžinti šį įvykį Kauno savivaldybė paskelbė konkursą ir kvietė menininkus siūlyti idėjas – kokį informacinį-meninį ženklą būtų galima sukurti. Kūrinys galėjo kainuoti iki 200 tūkstančių eurų.

Konkursui buvo pateiktos trys idėjos. Už pasiūlytus projektus galėjo balsuoti gyventojai.

[[ge:lrytas:lrytas:31627351]]

Pirmoji vieta nebuvo paskirta nė vienai siūlytai idėjai.

Kodėl su kultūros paveldo įamžinimu susijusiame konkurse nebuvo išrinktas nugalėtojas?

[[ge:lrytas:lrytas:35765322]][[ge:lrytas:lrytas:35987551]][[ge:lrytas:lrytas:38342451]][[ge:lrytas:lrytas:38523356]]

Kauno savivaldybė kvietimą sukurti informacinį-meninį ženklą paskelbė vasario pabaigoje, vėliau konkursas buvo pratęstas ir idėjas buvo kviečiama siūlyti iki kovo 26 dienos.

Siūlė skirtingas vietas

Komisija sulaukė trijų pasiūlymų. Kauniečiai buvo kviečiami už juos balsuoti ir iki gegužės 16 dienos teikti savo pastabas savivaldybės Kultūros paveldo skyriui.

Pirmoji konkursui pasiūlyta skulptūra – „Portalas 1919–1939“ – įėjimo į modernizmo pasaulį idėja. Jos autorius – skulptorius Lukas Šiupšinskas.

[[ge:lrytas:lrytas:38614488]]

Kūrinį menininkas matytų pastatytą Žaliakalnyje, K.Petrausko ir M.Jankaus gatvių sankirtoje esančiame skvere. Jį sukurti ir pastatyti planuota už 199 tūkst. eurų.

Antra idėja – skulptūra „Tulpė“ – augimo simbolis. Jos autoriai skulptorius Domantas Dovidavičius ir dizaineris Marius Morkūnas siūlė kūrinį statyti miesto centre, V.Putvinskio gatvėje prie Žaliakalnio funikulieriaus. Skulptūros kaina – 199,6 tūkst. eurų.

Dar vienas konkursui siūlytas kūrinys – skulptūra „Rakto skylutė“ – paslapties ir atradimo simbolis. Skulptorius Algimantas Šlapikas jį siūlė įkurdinti pačioje Kauno širdyje, Laisvės alėjoje prie Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios.

Idėją planuota įgyvendinti už 35 tūkstančius eurų.

Savivaldybė buvo numačiusi, kad konkurso pirmosios vietos laimėtojui bus skirta 4 tūkst. eurų premija, antrajai pažadėta 2 tūkst. 500 eurų, trečiosios vietos laimėtojui – 1 tūkst. 500 eurų.

Rezultatus paskelbė tyliai

Pasibaigus balsavimui savivaldybė savo interneto svetainėje tyliai paskelbė konkurso rezultatus.

Paaiškėjo, kad už idėjas atiduoti 644 balsai. Skulptūra „Portalas 1919–1939“ surinko 319, „Tulpė“ – 287, „Rakto skylutė“ – 38 balsus.

[[ge:lrytas:lrytas:38614489]]

Pirmoji vieta nebuvo skirta niekam. Antroji atiteko meniniam akcentui „Portalas 1919–1939“, trečioji – skulptūrai „Tulpė“. Idėja „Rakto skylutė“ nebuvo vertinama, nes nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai.

Autorių pavardės paskelbus šiuos rezultatus taip pat nebuvo paviešintos.

Paminklo paminklui nereikia?

Prie to, kad Kauno modernistinė architektūra patektų į UNESCO paveldo sąrašą, daug prisidėjo architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Ji vadovavo paraišką rengusiai ekspertų grupei ir yra leidinio „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ sudarytoja.

Mokslininkė mano, kad visi konkursui pateikti pasiūlymai buvo nevykę.

„Konkursas buvo skelbtas skubotai, o jo sąlygos – blogai apgalvotos.

Neaišku, kam statyti paminklą jau esančiam paminklui – pačiai modernistinei Kauno architektūrai, kuri ir taip yra matoma. Svarbiau yra ja rūpintis, ją saugoti, o ne statyti nevykusius paminklinius ženklus“, – „Laikinajai sostinei“ sakė M.Drėmaitė.

[[ge:lrytas:lrytas:38614491]]

Taip pat architektūros istorikei liko neaišku, kodėl buvo pasirinkta viena ar kita vieta pasiūlytoms skulptūroms statyti.

„Pavyzdžiui, erdvėje prie Žaliakalnio funikulieriaus jau daug metų stovi kitas meno kūrinys – skulptoriaus Broniaus Zalenso skulptūra „Mergaitė su dūdele“.

Kam reikėtų statyti dar vieną skulptūrą, kuri užgožtų jau esantį vertingą kūrinį?“ – stebėjosi M.Drėmaitė.

Architektūros istorikė įsitikinusi, kad reikėtų ne dar vienos skulptūros, o pagalvoti, kaip ir kurioje miesto vietoje pateikti aiškią informaciją, kokią teritoriją ir objektus apima į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta architektūra.

„Laimei, pirmoji vieta nebuvo išrinkta. Dabar laikas viską atidėti į šalį, pailsėti, pagalvoti, kaip tai padaryti, – per tą laiką geriau suremontuoti kokį nors vertingą modernistinės architektūros pastatą“, – įsitikinusi M.Drėmaitė.

Konkursą per mažai reklamavo

Paveldosaugininkė Kauno savivaldybės tarybos narė Andrijana Filinaitė pažymėjo, kad menininkai turėjo visas galimybes pademonstruoti savo išradingumą, nes pinigų skulptūrai pastatyti, matyt, nebūtų gailima.

„Man, miestietei, pamačiusiai pasiūlymus, nebuvo pojūčio, kad kuri nors iš idėjų verta reprezentuoti Kauno tarpukario architektūrą. Buvo apmaudu, nes talentingų skulptorių turime“, – sakė A.Filinaitė.

Paveldosaugininkė ir miesto valdančiosios daugumos opozicionierė sakė, jog taip nutiko galbūt dėl to, kad savivaldybė skyrė per mažai dėmesio konkursui reklamuoti.

„Žinant, kad savivaldybė savireklamai skiria daug lėšų, gaila, kad šiam konkursui viešinti buvo skirta ir per mažai pinigų, ir pajėgų. Gal net reikėjo rengti tarptautinį konkursą“, – įžvalgomis dalijosi A.Filinaitė.

Paveldo specialistė svarstė, jog gal konkursas sukėlė mažą skulptorių susidomėjimą ir dėl to, kad mieste jau ir taip gausu „Kauno akcentų“ – įvairios stilistikos skulptūrų ir kitų meno objektų, jų gal net per daug.

„Kaip paveldosaugininkė manau, kad naujasis ženklas galėtų būti modernus, subtilus. Jam galima skirti nemažai lėšų, bet svarbu, kad nekiltų klausimų, ar tokį vertėjo statyti“, – kalbėjo kaunietė.

A.Filinaitė patikino, kad miestai, patekę į UNESCO paveldo sąrašą, privalo įrengti informuojantį ženklą, kokios vertybės yra įvertintos.

„Dabar savivaldybė turi nutarti, ar skelbti naują konkursą, o gal užtektų lentelės ar stendo. Svarbu, jog atvykę užsienio turistai turėtų galimybę sužinoti, kad yra ypatingoje teritorijoje, nes miestų, patenkančių į Pasaulio paveldo sąrašą, nėra daug, tad mums yra kuo didžiuotis“, – mano A.Filinaitė.

Politikę nustebino ir tai, kad net paskelbus, kiek balsų surinko kiekviena skulptūra, nebuvo paviešintos jų autorių pavardės.

Įsijautė į turistų vaidmenį

Vienas skulptūros „Tulpė“, kurios sąmata buvo didžiausia, idėjos autorių skulptorius D.Dovidavičius įsitikinęs, kad jo su architektu M.Morkūnu pasiūlyta koncepcija atitiko visus keliamus reikalavimus.

„Mes išvaikščiojome visas miesto vietas, kurios įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir įsijautėme į turistų vaidmenį. Svečiai iš miesto centro traukia į Žaliakalnį, todėl parinkome vietą prie Žaliakalnio funikulieriaus“, – sakė skulptorius.

Architektas M.Morkūnas tvirtino, kad nors V.Putvinskio gatvėje prie Žaliakalnio funikulieriaus jau yra kita skulptūra, „Tulpė“ jos neužgožtų, nes erdvės ten pakankamai, o Kaune daug kur yra ne po vieną skulptūrą.

„Norėjome, kad „Tulpė“ būtų matoma iš įvairių taškų – einant pro ją ar naudojantis funikulieriumi. Parinkti vietą ženklui ir buvo didžiausias iššūkis“, – pabrėžė architektas.

D.Dovidavičius sakė, jog jam neatrodo, kad naujojo ženklo sąmata buvo per didelė.

„Sukurti skulptūrą kainuoja daug, didesnę dalį sumos sudaro mokesčiai“, – aiškino skulptorius.

Didžiausias nusivylimas D.Dovidavičiui buvo tai, kad konkurse buvo mažai dalyvių.

„Manau, kad patekti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą Kaunui yra didelis pasiekimas, todėl jį reikėtų įamžinti. Nežinau, kodėl nebuvo daug norinčiųjų tai padaryti“, – stebėjosi skulptorius.

Architektas M.Morkūnas sakė, kad norėtų žinoti, kokie savivaldybės sprendimai bus dabar, kai pirmoji vieta niekam neskirta.

Iš klaidų reikėtų mokytis

Skulptūrinio objekto „Portalas 1919–1939“ autorius L.Šiupšinskas teigė, kad konkurso trukmė buvo nemaža, laiko jam pasirengti buvo. Kaunietis domisi tarpukario architektūra, vieną mažesnę skulptūrą „Portalas“ jau buvo sukūręs, tad sumanė ir didesnį objektą.

Jį siūlė pastatyti Žaliakalnyje, nes norėjo akcentuoti vietą, kur baigiasi arba prasideda modernistinės architektūros teritorija, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

„Tačiau savivaldybės atstovai nusprendė, kad tai turistų mažai lankoma vieta, dėl to ji netinkama.

Galbūt prieš skelbdama konkursą savivaldybė pati turėjo nurodyti vietas, tinkamas meniniam-informaciniam ženklui įrengti. Tikiuosi, kad skelbiant naują konkursą ši pamoka bus išmokta“, – įžvalgomis dalijosi skulptorius.

L.Šiupšinską nustebino, kad konkurse buvo mažai dalyvių, kad jame nedalyvavo architektai.

Koją pakišo biurokratija

Idėją „Rakto skylutė“ konkursui siūlęs A.Šlapikas sakė, kad liko ištikimas savo braižui ir norėjo sukurti monumentalų ženklą, kuris turi daug prasmių. Tačiau, jo nuomone, daugeliui žmonių tokie darbai nepatinka.

Skulptoriui buvo svarbu, kad kūrinys atsirastų tokioje vietoje, kur susikerta daug kelių, todėl ir pasirinko erdvę Laisvės alėjoje prie Įgulos bažnyčios.

„50 procentų skulptūros populiarumo ir patrauklumo sudaro jai parinkta vieta. Bet dirbau vienas, be architekto, tad gal vieta ir nebuvo labai tinkama“, – svarstė architektas.

A.Šlapiko idėjos savivaldybės atstovai net nesvarstė, nes stigo dokumentų.

„Dalyvaudami konkurse skulptoriai viešųjų pirkimų portale patys turėjo pildyti dokumentus. Nors man padėjo tai jau daręs bičiulis, jų teisingai užpildyti nepavyko. Manau, kad ne vieną menininką būtent ir atbaido ši procedūra.

Bet gyvenimas toks, kad jei nori dalyvauti konkursuose, privalai išmokti ir biurokratinių dalykų“, – kalbėjo A.Šlapikas.

Skulptorius mano, jog konkurse daug dalyvių nebuvo ir todėl, kad yra mažai kūrėjų, kurie skulptūras moka kurti iš klasikinių medžiagų.

Tokios situacijos dar nebuvo

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas neslėpė, kad konkursui pateiktos idėjos neatitiko lūkesčių.

„Konkurencija buvo maža, pasiūlytų projektų kainos – gana didelės. Komisija nusprendė, kad pirmosios vietos niekam neskirs“, – sakė S.Rimas.

Paveldosaugininkas patvirtino, kas visi miestai, patekę į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, privalo vienaip ar kitaip tai paženklinti.

„Galima pakabinti degtukų dydžio lentelę ant pakylos, įrengti popieriaus lapo dydžio lentą grindinyje arba informaciją pateikti meniškai.

Norėjome išskirtinumo – pasirinkome pastarąjį būdą. Liūdna, kad konkurse dalyvių buvo mažai“, – apgailestavo S.Rimas.

Kultūros paveldo skyriaus vedėjas pastebėjo, kad kai vyksta architektūros konkursai, būna, kad pirmoji vieta neskiriama.

„Bet jeigu konkursai susiję su kultūros paveldu, tokio atvejo, kad konkurse nebūtų laimėtojo, neprisimenu.

Dabar svarstysime, ar paskelbti naują konkursą, ar eiti kitu keliu“, – sakė S.Rimas.

Kauno atvejis – vienintelis Europoje

2023 metų rugsėjo mėnesį Saudo Arabijoje vykusioje 45-ojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje buvo patvirtinta Kauno modernizmo architektūros paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“.

Naujamiesčio ir Žaliakalnio teritorijos su daugiau kaip 1 tūkstančiu 500 unikalių tarpukario pastatų pelnė pasaulinį pripažinimą.

Pasaulio paveldo sąraše Kaunas – vienintelis Europos miestas, reprezentuojantis didelio masto urbanizaciją tarpukariu, įvairiapusę modernistinę architektūrą. 1919–1939 metais iškilę pastatai išsiskiria unikaliomis modernizmo stilių interpretacijomis, kuriose galima atpažinti art deco, neoklasicizmo, tradicionalizmo, funkcionalizmo ir kitas įtakas.

Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Lietuvai atstovavo Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Jolanta Balčiūnienė, Kauno nominacinės bylos autoriai Sigita Bugenienė, M.Drėmaitė, S.Rimas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.˙

Kaunas įklimpo ten, kur labiausiai norėjo suspindėti: nesėkmė stebina net ekspertus