„Čia gi Gedimino pilis,“ – nusijuokė draugas, kai vilnietis advokatas Andrius Norkūnas pirmą kartą parodė jam Pavilnio vandens bokštą. Pilis be stogo, be langų ir be šildymo, bet su istorija.

Šis bokštas Pavilnyje stovi jau daugiau kaip šimtmetį. Kadaise tiekęs vandenį geležinkeliečių kolonijai, vėliau suluošintas sovietinio antstato, galiausiai jis buvo paliktas visiškai apleistas. 2008-aisiais jį atrado Andrius su šeima – ir nuo to laiko prasidėjo nuotykis, senąjį bokštą pavertęs namais.

Tiesa, Norkūnus traukė ne tik pats pastatas, bet ir rajonas. Pavilnys su vieninteliu sostinėje serpantinu, obelų sodais ir vienintele Vilniaus medine bažnyčia viliojo savo dvasia, artumu miestui ir bendruomeniškumu, kurio didmiestyje vis mažiau. Tačiau nusipirkti bokštą buvo viena, tačiau paversti jį gyvenamąja erdve – visai kita istorija.

Gelbėjo alpinistai iš Jonavos

[[ge:lrytas:lrytas:35718827]]

Pirmiausia laukė popierizmas – dokumentų tvarkymas užtruko net trejus metus. Tik po to prasidėjo darbai. Didžiausias iššūkis buvo sovietinis antstatas: penkių aukštų bokšto kepurė su 60 tonų gelžbetonine plokšte viršuje. Kranai jos nepajėgė pakelti, sprogdinti buvo per daug pavojinga.

Netikėtą sprendimą pasiūlė alpinistai iš Jonavos – ką tik grįžę iš kalnų, jie pasiryžo plokštę sutrupinti perforatoriais. „Tas skaldymas buvo įspūdingas reginys ir vienas sudėtingiausių darbų,“ – prisimena Andrius.

[[ge:lrytas:lrytas:37815935]][[ge:lrytas:lrytas:38203110]][[ge:lrytas:lrytas:38175967]][[ge:lrytas:lrytas:38085099]]

Didžioji dalis rekonstrukcijos vyko rankomis. Net trijų šimtų kilogramų sveriantį lango paketą teko keliese nešti ir apversti. „Iki šiol nežinau, kas tada labiau drebėjo – stiklas ar mūsų keliai,“ – juokiasi jis.

Į namus kelią rado ir netikėtos medžiagos: sovietinio antstato plytos panaudotos pastato sienoms, nugriautos gamyklos kolona – atrama, o terasą šiandien dengia denio lentos iš Klaipėdoje į metalo laužą supjaustyto laivo. „Mums tai buvo svarbu – suteikti daiktams antrą gyvenimą, kurį jautėmės pratęsiantys,“ – sako šeimininkas.

Vis dėlto šeima greitai suprato – be architekto jie nesuvaldys vidaus erdvių. Kalbėjosi su keliais kūrėjais, bet labiausiai Andrių ir jo žmoną Aureliją sužavėjo Manto Maziliausko darbai. „Jo projektuose pamatėme architektūrą, o ne blizgesį. Estetiką be prabangos – būtent to ir ieškojome,“ – pasakoja Andrius.

Daug netikėtų sprendimų

Mantas prie projekto prisijungė vėliau – kai namas buvo beveik „dalinės apdailos“ stadijoje. Tai reiškė, kad vėl šiek tiek teko griauti ir dalį darbų padaryti iš naujo. Nebuvo lengva, bet šeima suvokė: jei nesutiks su architekto siūlymais, vėliau gailėsis.

„Mane visada įkvėpia trys dalykai – laikmetis, vieta ir žmonės, su kuriais kuriama. O bokšto atveju dar ir vandens motyvas – visko pradžia, švaros ir skaidrumo simbolis,“ – sako architektas. Jo vizija buvo paprasta: švarus, proporcingas, ramus vidus, kuriame tilptų šeimos pasaulis. Nauji paviršiai turėjo ne užgožti senąją architektūrą, o ją atskleisti.

[[ge:lrytas:lrytas:39228257]]

Svarbiausia buvo ne apdailos prabanga, o erdvės pojūtis. Net virtuvė turėjo tapti tarsi skulptūra. „Tai nėra tik menas dėl meno, bet ir ne vien buitis. Viskas turi būti suplanuota taip, kad judėjimas būtų sklandus, o kartu neprarandama architektūrinė mintis,“ – sako Mantas.

Taip atsirado unikalūs sprendimai: lašo formos berėmis langas – dedikacija vandeniui, suapvalinti kampai sienose ir lubose, kurie išsklaidė įtampą ir sukūrė tekėjimo jausmą.

Apskritimo formos šviestuvas gimė iš šeimos įsigyto seno apvalaus stalo, virtuvės siena su šlifuoto plieno disku tapo ir dizaino objektu, ir funkcionaliu paviršiumi. „Sukūriau atvirą, švarų lauką, į kurį žmonės atsinešė savo „altorius“ – pianiną, seną stalą, knygas, paveikslus. Teliko rasti jiems vietą taip, kad tai taptų organiška namo dalimi,“ – sako architektas.

[[ge:lrytas:lrytas:39228250]]

Dėl nieko nesigaili

Namas kūrėsi lėtai. Tai nebuvo greitas projektas – veikiau kelerius metus brandinamas kūrinys. „Kiekviena detalė čia buvo svarbi – nuo angokraščio, išplatinto taip, kad pro langą įeitų daugiau oro, iki dvipusio stoglangio, kuris apšviečia laiptinę. Nes tai ne tik funkcija, tai gyvenimo kokybė,“ – kalba Mantas. Šeima juo viškai pasitikėjo ir šiandien sako: dėl nieko, kas įgyvendinta, nesigaili.

Bokštas dabar – tikri namai. Dukros kambaryje stovi gitara, sūnų pastogėje – stalo futbolas ir net stalo tenisas. „Nesame pedantai, todėl vaikai gali kurti savo aplinką taip, kaip jiems reikia. Dažniausiai ten tvyro kūrybiška netvarka,“ – šypsosi Andrius. Paaugliai čia mokosi ir praktiškų įgūdžių – padeda įsirengti dar neužbaigtas erdves, rūpinasi aplinka, kartais net gamina baldus mokykliniams projektams.

Šis namas tapo ir atsiskyrimo, ir bendravimo vieta. Per pandemiją kiekvienas turėjo savo kampą darbui ir mokslams, bet erdvės pakako ir dideliems susibūrimams. Didelės erdvės leidžia kviestis daug svečių, ir šeima tuo mielai naudojasi. Dar viena neužbaigta dalis – paties bokšto vidaus patalpos, kur planuojama įrengti biblioteką ir darbo kambarį. „Nebebado akių, kas likę neužbaigta – priimame tai kaip natūralų procesą,“ – nesuraikšmina.

[[ge:lrytas:lrytas:39228251]]

Namai – lyg nesibaigiantis procesas

Bokštas šeimą išmokė ir kantrybės. Statybos, rekonstrukcija, nesibaigiantys darbai iš pradžių atrodė kliūtys, bet ilgainiui tapo jų kasdienybės dalimi, nes namai keičiasi kartu su juose gyvenančiais žmonėmis.

Šiandien jie patys ieško senų baldų, juos restauruoja, meistrauja. Tai virto savotišku šeimos hobiu, jungiančiu istoriją, meną ir buvimą kartu.

Juk architektūra, kaip sako Mantas, visada yra kelionė, o ne finišo tiesioji. Toks ir Norkūnų bokštas – niekada iki galo nepabaigtas, bet nuolat augantis kartu su savo šeimininkais. Matyt, tame ir jo grožis.

Vandens bokštas, kurio niekam nereikėjo: vilniečio advokato šeima pavertė jį įspūdingais namais