Šeduva, kurioje žydų bendruomenė gyveno daugiau nei tris šimtmečius, buvo tipiškas štetlas – miestelis, kuriame jie statė sinagogas, steigė mokyklas, prekiavo, gydė, kūrė kasdienybę. Viską nutraukė Holokaustas – bendruomenė buvo sunaikinta, o jos pasaulis beveik ištrintas iš atminties. „Dingęs štetlas“ skirtas tam, kad ta tyla vėl prabiltų.
Idėjos autorius – pasaulio architektūros žvaigždė Rainer Mahlamäki, kartu su asistentu Ilkka Syrjäkari ir suomių kompanija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“. Būtent ši komanda anksčiau suprojektavo Lenkijos žydų istorijos muziejų Varšuvoje. Ekspozicijas kūrė Niujorko biuras „Ralph Appelbaum Associates“ – vieni garsiausių memorialinių muziejų kūrėjų pasaulyje. O Lietuvoje visą šį milžinišką procesą devynerius metus reguliavo vykdantysis architektas Augustas Audėjaitis („S2A“).
Pastato architektūra kalba pati už save – forma atkartoja sinagogos stogą, tarsi simbolį, tapusį viso prarasto miestelio metafora. Tačiau muziejus – ne tik sienos. Visa aplinka čia tokia pat svarbi.
Teritorija užima net 3 hektarus. Kraštovaizdį projektavo šveicarai, o jų idėjas įgyvendino lietuvių „Gruta“. „Jau pirmame susitikime šveicarai pasakė: negalima galvoti tik apie tai, kas bus matoma iš viršaus. Reikia, kad augalai gerai jaustųsi ir po žeme. Čia niekas netaupė“, – pasakojo projekto partneris Gediminas Vainauskas.
Rezultatas – 200 medžių, atvežtų iš Vokietijos, 25 rūšių augalai, o pievose dabar žydi net 28 veislės vienmečių ir daugiamečių gėlių. Tikrai sunku patikėti, kad dar prieš porą metų čia geltonavo rapsų laukai.
Tokio lygio projektas Lietuvoje abejingų nepaliko ir mūsiškių architektų, kurie dalyvavo specialiai jiems surengtame išankstiniame muziejaus pristatyme. „Sunku patikėti, kad tokio lygio muziejus stovi kažkur periferijoje. Juk čia dirbo visas žvaigždynas – architektai, ekspozicijų autoriai, kraštovaizdininkai. Ir – niekas netaupė. Mes prie to nesame pratę“, – atvirai sakė kaunietis architektas Tomas Kuleša. Muziejaus erdvėse tądien žvalgėsi Gintautas Natkevičius, Audrius Ambrasas, Aidas Kalinauskas ir kiti.
Tiesa, apie pinigus oficialiai nekalbama. Kai projektas startavo, minėta 8 mln. eurų suma, bet šiandien niekas neabejoja, kad ji išaugo mažiausiai dešimteriopai. Tai tapo įmanoma dėl paramos fondo Šveicarijoje.
„Dingęs štetlas“ dar net nepradėjęs veikti buvo įvertintas pasaulyje – įtrauktas į dešimtuką geriausių žydų istorijos muziejų. Tai reiškia, kad Lietuva pagaliau turi vietą, kuri svarbi ne tik mūsų istorijai, bet ir globaliai atminties kultūrai.
O pačiame muziejuje lankytojų laukia devynios galerijos, instaliacijos, liudijimai, dokumentiniai filmai ir prisiminimų parkas, užsodintas narcizais – kiekvienas jų simbolizuoja vaiką, kurio gyvybę nusinešė Holokaustas.
Galbūt todėl gidas, pradėjęs pirmąją ekskursiją, savo pasakojimą pradėjo ne faktais ar datomis, o tardamas: „Praeitis čia kalba širdimi.“