Viskas čia atrodo paprastai – tyla, baltas betonas, stiklas ir gyvybė. Ji sugrįžta per šimtus kruopščiai čia pasodintų augalų – medžių, žolių, gėlių, kurių spalvos ir kvapai tampa gyva atminties dalimi.

Šeduvoje praeitis prabilo kitaip: miestelyje, kuriame daugiau nei tris šimtmečius gyvavo žydų bendruomenės, suomių architekto Rainerio Mahlamäkio sukurtas kompleksas „Dingęs štetlas“ kalba apie tai, ko žodžiais atrodo neįmanoma papasakoti.

Išgryninta jo forma primena miestelį – memorialą visiems prarastiems žydų štetlams.

„Architektai tampa tarpininkais tarp kartų – mūsų kuriamos erdvės dar ilgai kalbės apie įvykius, kurių mes patys net nematėme“, – sako architektas Augustas Audėjaitis kartu su komanda „S2A“, devynerius metus lydėjęs šį projektą nuo pirmojo brėžinio iki atidarymo.

[[ge:lrytas:lrytas:37704656]]

– Augustai, kaip jūs atsidūrėte šiame projekte. Ar tai buvo užsakovo surengtas konkursas, ar jus asmeniškai jis pakvietė prisidėti?

– Tai buvo uždaras architektūrinis konkursas, kurį organizavo užsakovas. Jo metu mūsų įmonė buvo atrinkta kaip Lietuvos partneris bendradarbiauti su „Lahdelma & Mahlamäki Architects“ komanda.

[[ge:lrytas:lrytas:39595619]][[ge:lrytas:lrytas:37815935]][[ge:lrytas:lrytas:38175967]][[ge:lrytas:lrytas:38085099]]

Šio projekto įgyvendinimui buvo ieškoma ne tik atlikėjų, bet ir vietinio partnerio, kuris gerai išmanytų Lietuvos statybos reglamentavimą, būtų lankstus, gebėtų derinti skirtingų šalių darbo kultūras ir turėtų kūrybinį potencialą dirbti su jautriomis temomis. Matyt, tiek Rainerio komandos, tiek projekto valdytojų – šveicarų įmonės „Ecas AG“ – akimis mes atitikome šiuos kriterijus. Todėl buvome pasirinkti kaip bendraautoriai, atsakingi už projekto įgyvendinimą Lietuvoje.

– Šeduvoje dirbo tikras žvaigždynas – garsūs architektai, ekspozicijų kūrėjai, kraštovaizdžio specialistai. Tai didžiulė patirtis – kokie tai žmonės jums pasirodė? Ar jų darbo kultūrą galima palyginti su mūsiškių?

– Žmonės visur yra žmonės, bet pagrindinis skirtumas – nuoseklumas ir aiškus atsakomybių pasiskirstymas. To mes Lietuvoje dar galėtume pasimokyti. Lietuvos specialistų lygis tikrai nėra prastesnis, tačiau skiriasi darbo kultūra ir atsakomybės suvokimas.

Vakarų šalyse projektuotojų darbas vertinamas kitaip – statoma pagal projektą, o ne projektas derinamas prie statybos rezultatų. Rangovai ten parenkami pagal kompetenciją įgyvendinti konkrečius sprendinius, o ne pagal kainą. Tai leidžia išlaikyti aukštą kokybę ir nesukti projekto į kompromisus dėl rangovo patirties ar techninių galimybių.

Lietuvoje dar dažnai pasitaiko priešingai: rangovai ne visada geba viską atlikti pagal projektą, o rangovo inžinierių grandis, kuri galėtų deramai bendradarbiauti su architektais, – silpna arba jos visai nėra. Ir tuomet projektuotojai būna priversti daryti ir gamybinius sprendinius, ir dažnai – prisiimti atsakomybes už rangovų inicijuotus pakeitimus dėl jų pačių ribotų galimybių.

Vienas Šiluvos projekto dalyvių prisipažino, kad su tokia situacija, kokio pasitaiko Lietuvoje, jam yra tekę susidurti prieš kelis dešimtmečius Afrikoje, kai rangovams turėjo būti teikiama labai detali informacija, nes pastarieji neturėjo inžinierių galinčių dalyvauti statybos procese ir parengti gamybinius brėžinius pagal projektuotojų darbo projektą.

Pagrindinis skirtumas tas, kad Vakaruose teoretikai ir praktikai dirba kaip viena komanda, siekdami bendro tikslo ir aukščiausio rezultato. „Dingusio štetlo“ projekte mums pavyko pasiekti būtent tokį modelį – tarp projektuotojų ir statybininkų vyko nuolatinis dialogas, kuris tapo vienu iš sėkmės raktų.

[[ge:lrytas:lrytas:40063150]]

– Muziejaus forma tarsi atkartoja miestelio siluetą. Kaip jūs pats tai suvokiate – ar tai labiau memorialinis ženklas, ar universalesnis architektūros simbolis?

– Išvertus iš jidiš kalbos, žodis „štetlas“ reiškia miestelį, o štetlas vadinamas dingusiu, nes jame žydų jau nebėra ir jidiš kalba jame jau nebeskamba. Todėl pastato forma iš tikrųjų primena miestelio namų, jų stogų kraigų siluetą.

Muziejus – tarsi skulptūra ir memorialas visiems prarastiems Lietuvos štetlams atminti. Ir visgi muziejus yra taip pat švietimo ir kultūros įstaiga, kurioje vietos gyventojai ir svečiai susipažins su Šeduvos štetlu, jo gyventojais ir jų gyvenimo istorijomis, o per jas – su margais štetlų pasauliais, kurie klestėjo visoje Lietuvoje ir rytų Europoje, ne tik Šeduvoje.

Muziejaus koncepcija kurta bendradarbiaujant su žinomais Jungtinėse Amerikos Vastijose veikiančiais muziejų ekspozicijų kūrėjais „RAA (Raph Appelbaum Associates)“ ir lietuvių kuratorių ir istorikų komanda, kurie dirbo su daugybe žydų istorijos ir kultūros specialistų visame pasaulyje – JAV, Vokietijoje, Izraelyje, Lenkijoje. O mes, architektai, siekėme, kad pastatas taptų neatsiejama jų kuriamo pasakojimo dalimi.

[[ge:lrytas:lrytas:40083709]]

Išplanavimą didžiąja dalimi ir nulėmė jų parašytas scenarijus ekspozicijai, o pastato tūriai primena prarasto miestelio vaizdinį – tarsi jo atmintį architektūroje. Per išgrynintą tūrį ir kompoziciją siekėme sukurti pastatą apie prarastus štetlus. Norėjome, kad išorė liktų kuo švaresnė ir ramesnė – be perteklinių detalių, kad išliktų tyla ir susitelkimas.

Pagrindinis pastato akcentas – atminimo langas, kuriame įrašyti 297 miestelių pavadinimai jidiš kalba, o pro jį sklindanti šviesa sujungia išnykusius štetlus su dabartimi.

– Pasakyti, kad tokį projektą įgyvendinti Lietuvoje nebuvo paprasta, matyt, reiškia beveik nieko nepasakyti. Kaip sekėsi suderinti R. Mahlamäkio viziją su mūsų reglamentais, technologijomis ir realybe?

– Dėl skirtumų tarp Suomijos ir Lietuvos statybos rinkų iššūkių išties netrūko. Vienas svarbiausių – kolegų iš Suomijos adaptacija prie čia galiojančių, labai griežtų gaisrinės saugos, žmonių su negalia prieinamumo ir energinio naudingumo reglamentų.

[[ge:lrytas:lrytas:40063018]]

Suomijoje architektai gali tartis su institucijomis ir rasti lankstesnius sprendimus, kurie ne visada pažodžiui atitinka reglamentus, bet išlaiko saugos ir funkcionalumo principus. Lietuvoje tokio lankstumo nėra – normos taikomos griežtai, be nukrypimų. Mūsų užduotis buvo rasti būdus, kaip įgyvendinti kūrybinius sumanymus, nepažeidžiant vietinių reglamentų.

– Buvo situacijų, kai reikėjo patį R. Mahlamäkį stabdyti ir sakyti: „Šito padaryti neįmanoma“?

– Taip, tokių situacijų buvo. Viena ryškiausių – medžio naudojimas muziejaus interjere. Rainerį nustebino, kad Lietuvoje medinių apdailos medžiagų taikymas viešosiose erdvėse labai ribotas dėl gaisrinės saugos reikalavimų. Suomijoje jo komanda buvo įgyvendinusi panašaus masto muziejų beveik vien iš medžio – pakanka automatinės gesinimo sistemos, kad būtų užtikrintas saugumas.

Lietuvoje tokio lankstumo nėra, degias medžiagas naudoti viešuosiuose pastatuose leidžiama tik minimaliai, o derybų su institucijomis galimybės – nulinės. Vienu metu Raineris buvo rimtai nusiteikęs pavesti man „pakeisti gaisrinės saugos taisykles“, bet teko paaiškinti, kad Lietuvoje tokios derybos neįmanomos.

Vis dėlto, dirbdami petys į petį, radome sprendimus, leidusius išlaikyti architektūrinę idėją ir atitikti reikalavimus. Ilgainiui suomiai priėmė vietos praktiką – darbas tapo sklandesnis ir abipusiai pagarbus.

[[ge:lrytas:lrytas:40062966]]

– Dirbote šalia vienos ryškiausių šiuolaikinės architektūros figūrų Rainerio Mahlamäkio, kuris Varšuvoje suprojektavo vieną reikšmingiausių žydų istorijos muziejų pasaulyje. Ko iš jo išmokote?

– Pamenu savo tėvą, architektą Joną Audėjaitį, sakant, kad į tą patį klausimą gali būti šimtas atsakymų. Panašiai mąsto ir Raineris Mahlamäkis. Buvo nuostabu stebėti, kaip jis kiekvieną užsakovo pakeitimą priima atvirai, be pasipriešinimo, ir visada randa dar geresnį sprendimą.

Raineris – itin kūrybinga ir įkvepianti asmenybė. Jo gebėjimas derinti kūrybiškumą su metodiškumu man tapo pavyzdžiu ilgam. Devyneri metai dirbant kartu buvo tarsi antras universitetas – mokė kantrybės, atvirumo ir kūrybinės drąsos.

– Kraštovaizdis šiame projekte – nė kiek nemažiau svarbus nei pats pastatas. Kaip sekėsi bendradarbiauti su šveicarų kraštovaizdžio architektais ir lietuvių komanda, įgyvendinusia jų idėjas?

– Kraštovaizdžio architektai prisijungė gana vėlai, tačiau jų profesionalumas ir nuoseklumas leido projektą užbaigti laiku. Mums tai reiškė papildomą darbo krūvį, bet dirbant su tokia komanda, kaip Enea Landscape, viskas vyko sklandžiai.

Renkantis kraštovaizdžio rangovus itin svarbu, kad jie išlaikytų pastato architektūrinę idėją. Su „Enea“ tai pavyko pasiekti – aplinka tapo organiška pastato dalimi.

– Projektas truko devynerius metus. Ar per tą laiką keitėsi idėjos?

– Taip, keitėsi. Ieškodami geriausių sprendimų, projektą koregavome daug kartų – tiek dėl mūsų pačių atradimų, tiek dėl užsakovo užduočių.

Per devynerius metus pastato konstrukcija pasikeitė iš metalinės į betoninę, buvo perprojektuota vėdinimo sistema, likus trejiems metams atsirado idėja kurti parką, o prieš pat pabaigą – ir nauja galerija. Tačiau pagrindinė architektūrinė idėja išliko ta pati. Pastato tūris ir bendrųjų erdvių išplanavimas nekito nuo pat 2017 metų, keitėsi tiktai techninės patalpos ir inžinerinės sistemos aptarnaujančios pastatą.

– Tokį projektą įgyvendinti, turint pakankamai resursų, – turbūt retenybė. Ar tai suteikė kūrybinę laisvę, ar priešingai – didesnę atsakomybę?

– Užsakovas iš tiesų skyrė didelius resursus, bet tai nereiškė švaistymo. Projekto valdytojai finansus naudojo atsakingai – viskas buvo pagrįsta kokybės siekiu.

Toks mastas savaime įpareigojo. Didelis biudžetas nereiškė laisvės – jis reiškė atsakomybę. Atsakomybę prieš užsakovą, prieš istoriją ir prieš ateities lankytojus.

– Kas buvo sunkiausia per tuos devynerius metus?

– Didžiausias iššūkis – suderinti visų dalyvių darbo principus. Projekte dalyvavo daugiau nei 30 įmonių iš 8 šalių, 18 tautybių. Kiekvienas turėjo savitą požiūrį į procesą. Sėkmė daugiausia priklausė nuo Ecas AG vadovo David J. Duffy – jo nuoseklumas, gebėjimas koordinuoti ir išlaikyti aiškią kryptį buvo neįkainojamas.

Buvo šimtai valandų susitikimų, diskusijų, kelionių, o kartu – nuolatiniai pokyčiai. Kartais tekdavo atsisakyti jau atlikto darbo ir pradėti iš naujo. Bet tai mokė lankstumo ir kantrybės.

– Ar kada kilo mintis, kad šio muziejaus gali nepavykti užbaigti?

– Ne, tokios minties nebuvo. Klausimas niekada nebuvo „ar“, visada buvo „kaip“.

– Ar jums teko asmeniškai susitikti su muziejaus rėmėjais, pagrindiniu jo koordinatoriumi?

– Projekto užsakovas buvo Šeduvos žydų memorialinis fondas, vėliau tapęs muziejaus „Dingęs štetlas“ institucija. Projektą koordinavo šveicarų įmonė „Ecas AG“, vadovaujama Davido J. Duffy.

Jis – aukščiausio lygio profesionalas, iš kurio išmokome metodiškumo, planavimo, aiškios komunikacijos.

– Pastaruoju metu pasaulyje vyksta daugybė konfliktų, todėl tokio muziejaus atidarymas kai kam atrodo tarsi „ne laiku“. Kaip jūs pats tai matote?

– Muziejus nėra politinis manifestas – jis kalba apie žmones, jų gyvenimus ir netektis, įvykusias čia, Lietuvoje. Jo žinia – universali ir nesenstanti. Nauji konfliktai neturi būti priežastis pamiršti senus. Iš istorijos turime mokytis nuolat.

Tai pirmasis naujai pastatytas žydų muziejus Baltijos šalyse. Ir tai labai svarbus žingsnis Lietuvos kultūrinei atminčiai.

–„Praeitis čia kalba širdimi“, – taip mus pasitiko muzijaus gidas. Ką jums reiškė kurti vietą, kur praeitis kalba ne tik faktais, bet ir tokia stipria emocija?

– Tai buvo didelė atsakomybė. Mūsų kuriama architektūra dar ilgai pasakos apie įvykius, kurių patys nematėme. Architektai tampa tarpininkais tarp kartų – istorijų pernešėjais. Tokios istorijos negali būti pasakojamos vien faktais – emocija čia tiesiog būtina.

– Šeduva jus pakeitė?

– Taip. Dirbdamas su istorikais, kurie kūrė muziejaus turinį, suvokiau, kokio dydžio ir gylio yra žydų tautos tragedija. Tai projektas, kuris ne tik išmokė profesinių dalykų, bet ir itin jautriai palietė žmogiškąjį supratimą apie atmintį.

Iš mažo miestelio – į pasaulio žemėlapį: Šeduva virto pasaulinės atminties vieta