Daugiau kaip pusantro šimto metų Pažaislio vienuolyne gyvenę kamalduliai buvo laidojami po vienuolynu įrengtoje kriptoje. Ją galima aplankyti ir dabar. Šis jau kitų vienuolių saugomas palikimas yra unikalus.

Pažaislio vienuolyno ir Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ansamblis – vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės Rytų Europoje.

Šiuo metu čia gyvena seserys kazimierietės.

Šią šventovę Kauno pakraštyje, anuomet atokiame miške, XVII amžiuje kamalduliams pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris Kristupas Žygimantas Pacas.

[[ge:lrytas:lrytas:27395795]]

Ansamblį suprojektavo italų architektas Gianbattista Frediani, o jo puošybą kūrė Lombardijos skulptoriai bei florentietis tapytojas Michele Arcangelo Palloni.

Tačiau Pažaislyje galima išvysti ne tik architektūros ir meno vertybių – ansamblio rūsiuose išlikusios dvi kriptos, kuriose ilsisi K.Ž. Paco šeimos ir kamaldulių vienuolių palaikai.

[[ge:lrytas:lrytas:12373955]][[ge:lrytas:lrytas:19457083]][[ge:lrytas:lrytas:22648043]][[ge:lrytas:lrytas:26948075]]

Kamalduliai čia gyveno nuo 1664 iki 1832 metų. Tai vienintelė ir gana neįprasta kamaldulių palaidojimo kripta Lietuvoje.

Kriptą įrengė po kapitula

Įėjus į Pažaislio bažnyčią ir einant kairiuoju koridoriumi galima patekti į kapitulą – patalpą, kurios sienas dengia mediniai drožiniai. Gale stovi pakyla.

Šioje erdvėje vienuoliai susirinkdavo į bendrą maldą ir pasitarimus – tai buvo jų bendruomenės susibūrimo vieta.

Greta šios patalpos koridoriaus grindinyje matyti anga, vedanti žemyn į rūsį. Laiptai – iš degtų plytų, kiek aptrupėję.

Nulipus stačiais laiptais ir pasilenkus pralindus pro žemą arką atsiveria pailga skliautuota patalpa be dekoro – paprastas iš raudonų plytų sumūrytas rūsys.

Grindys – sutrypta molio asla, per kurią nutiestas siauras takas iš molinių plytelių.

Patalpos gale – dvi nišos su atvirais langais, kad rūsys geriau vėdintųsi.

Abiejose rūsio pusėse ir gale sumūryti kolumbariumai – jų yra šešiolika, didžioji dalis užmūryta. Ant kai kurių kolumbariumų išlikę XVIII amžiaus užrašai.

Dviejų nišų kolumbariumai abipus palikti atviri – juose matyti mediniai gultai ir prie jų padėtos medinės pagalvės su įdubomis.

Dabar patalpoje įrengtas apšvietimas, o ant pakylos pastatytas simbolinis karstas, kad lankytojai suprastų jos paskirtį.

Laidodavo labai kukliai

Pažaislio vienuolyne ekskursijas vedanti gidė Rimutė Mikalavičienė pasakojo, kad kriptos vieta po kapitula pasirinkta neatsitiktinai.

„Kapituloje vienuoliai rinkdavosi, ten mirusieji būdavo ir šarvojami. Laidojimas po kapitula simbolizavo ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, – aiškino gidė.

Kamalduliai buvo atsiskyrėliai, gyvenę labai kukliai, todėl ir laidojami paprastai.

„Kriptos nišose vienuoliai guldyti ant plikų lentų, galva padedama ant kietos medinės pagalvės. Jie buvo laidojami su abitu ir rožiniu. Ant kojų užmaunamos vilnonės kojinės, nes apavas dažniausiai būdavo susidėvėjęs – geresnis atitekdavo kitam vienuoliui“, – pasakojo gidė.

Palaidojus vienuolį niša būdavo užmūrijama.

Užrašas mena XVIII amžių

Istorikas Mindaugas Paknys teigė, kad tokiu būdu kamalduliai laidoti XVIII a. antroje pusėje–XIX a. pradžioje. Seniausia išlikusi užrašyta data – 1761 metai.

Rūsyje taip pat išlikę užrašai – citatos iš Šventojo Rašto.

Ant užmūrytų nišų juodu rašalu būdavo užrašomas vienuolio vardas, jo vienuolystės trukmė ir mirties data.

Kai laidojimo vietų pritrūkdavo, seniausiai palaidotų vienuolių kaulai būdavo išimami ir sudedami į kaulinę rūsyje.

Vienintelė tokia Lietuvoje

Kamaldulių amžinojo poilsio vieta nukentėjo per karus ir keičiantis vienuolyno šeimininkams.

R.Mikalavičienė pasakojo, kad kelios kriptos buvo išlaužtos, palaikai išmėtyti, išniekinti.

„Kažkas ieškojo brangenybių arba kitų vertingų daiktų, tačiau nieko panašaus nerado, todėl kripta nukentėjo palyginti nedaug“, – teigė gidė.

M.Paknys priminė, kad 1992 metais vienuolyną perėmusios seserys kazimierietės ėmėsi išsaugoti ankstesnių gyventojų amžinojo poilsio vietą.

Tai itin svarbu, nes LDK buvo tik du kamaldulių vienuolynai – vienas Pažaislyje (1664–1832 m.), kitas – Vygrių ežero saloje dabartinėje Lenkijos teritorijoje (1667–1800 m.).

„Tad Pažaislio vienuolyne išlikusi kamaldulių kripta yra vienintelė Lietuvoje. Tai istorinė vertybė, menanti neįprastą vienuolių laidojimo būdą ir jų ordino vertybes“, – sakė istorikas.

Didikus laidojo prabangiau

Vos įėjus į Pažaislio bažnyčią lankytojus pasitinka antkapinė fundatoriaus K.Ž.Paco plokštė su užrašu: „Žmogau, kuris mini šią akmeninę plytą, atmink, kad čia guli nusidėjėlis.“

Po šia plokšte, bažnyčios rūsyje, yra didikų kripta.

Gidė R.Mikalavičienė pasakojo, kad prieš mirtį K.Ž.Pacas sudegino visas statybos sąskaitas tardamas: „Ką atidaviau Dievui – Jam vienam tebūna žinoma.“

Norėdamas parodyti nusižeminimą ir save laikydamas nusidėjėliu jis pageidavo, kad įeinantys į bažnyčią mindytų jo antkapį.

Kriptoje po bažnyčia palaidoti K.Ž.Pacas, jo žmona prancūzų grafaitė Klara Izabelė Eugenija de Maily Lascaris ir jų sūnus, miręs vos aštuonios dienos po gimimo.

Šalia ilsisi ir kiti giminės nariai bei nusipelnę žmonės.

„Barokiniai mediniai K.Ž.Paco ir jo žmonos karstai stovėjo ant marmurinių katafalkų šalia sidabrinio sūnaus karsto. Kaip tuo metu buvo būdinga didikams, mirusiųjų smegenys ir vidaus organai būdavo sudedami į krištolinę, o širdys – į širdies formos marmurinę urną ir padedamos prie kojų“, – pasakojo gidė.

Kripta buvo dekoruota stiklo lipdiniais.

Seserys saugo palaikų ramybę

Kai kamalduliai buvo išvyti, nežinomi asmenys kriptą ne kartą apiplėšė, palaikai buvo išniekinti.

M.Paknys pasakojo, kad sovietmečiu, kai vienuolynas priklausė M.K.Čiurlionio dailės muziejui, kripta buvo restauruota.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir grąžinus vienuolyną Bažnyčiai didikų palaidojimo vieta toliau rūpinosi seserys kazimierietės.

Vienuolyno generalinė vyresnioji sesuo Silvija Jelena Matačiūnaitė pasakojo, kad jos pasirūpino, jog fundatoriaus, jo žmonos ir sūnaus palaikai būtų ištirti, o kripta atnaujinta.

Palaikai kriptoje perlaidoti 2001 metais.

„Dabar kripta nelankoma. Pacų šeimos palaikai patyrė daug išniekinimo, todėl saugome jų ramybę“, – sakė sesuo S.J.Matačiūnaitė.

Seserys kazimierietės įkūrė turizmo informacijos centrą ir muziejų, kuriame galima sužinoti visą vienuolyno istoriją ir pamatyti įdomių eksponatų.

Kamaldulių istorija – ilga ir sudėtinga

Su kamalduliais K.Ž.Pacas susipažino mokydamasis Italijoje. Ten jis dažnai lankydavo kamaldulių eremą, žavėjosi atsiskyrėlių gyvenimo būdu ir svajojo tokį vienuolyną įkurti Lietuvoje.

1658 m. tapęs didžiuoju LDK kancleriu K.Ž.Pacas ėmėsi statyti kamaldulių vienuolyną.

Atsiskyrėliams gyventi jis parinko Pažaislį ir 1664 m. pakvietė juos į Lietuvą. Vienuoliams buvo padovanotas vienuolynas ir aplinkinės žemės, miškai, upės bei kaimai.

Kamalduliai mainais įsipareigojo melstis už LDK, karalių bei karalienę ir laikytis ordino regulos. Pažaislyje turėjo gyventi dvylika vienuolių.

1812 m. vienuolyną apiplėšė iš Rusijos besitraukiantys Napoleono armijos kariai.

Po 1831 m. sukilimo caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, turtas konfiskuotas, vienuolynas perduotas ortodoksų vienuoliams. Tada sunaikinta ir pakeista daug ansamblio įrangos. 1914 m. bėgdami į Rusiją ortodoksai išsivežė didžiąją dalį meno vertybių ir archyvą.

Vokiečių okupacijos metais Pažaislyje buvo įrengta karo ligoninė, o ansamblis smarkiai nusiaubtas.

1920 m. Šv.Kazimiero seserų kongregacijos steigėja motina Marija Kaupaitė su keturiomis seserimis, atvykusiomis iš JAV, Pažaislyje įsteigė Šv.Kazimiero seserų vienuolyną, veikusį iki 1948 m.

Sovietmečiu čia veikė Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai, psichoneurologinė ligoninė, turistinė bazė. 1967–1991 m. Pažaislio vienuolynas priklausė Kauno valstybiniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui – tuomet pradėti jo tyrimai ir restauravimas.

Šv.Kazimiero kongregacijos seserys į Pažaislį sugrįžo 1992 metais.

Šis vienuolių saugomas palikimas yra unikalus: jų rūsiuose – Lietuvos didikų paslaptys