Pastangos išsaugoti Kauno paveldą yra labiau teigiamos nei neigiamos. Tokį įvertinimą pateikė žinoma menotyrininkė Aušra Vasiliauskienė, kurios veikla įvertinta Kauno miesto mokslo premija.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentė, V.Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. A.Vasiliauskienė apdovanota už aktyvius aukšto mokslinio lygio tyrimus, skirtus Lietuvos XVII–XIX a. meno ir Kauno miesto paveldo analizei.

Mokslininkė yra menotyrininkė ir paveldo tyrėja, o jos darbai pasižymi giliu kultūriniu kontekstu.

A.Vasiliauskienė yra daugelio mokslinių publikacijų ir monografijų autorė, aktyviai dalyvaujanti įvairiuose projektuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jos veikla prisideda prie humanitarinių mokslų stiprinimo ir naujos tyrėjų kartos ugdymo.

[[ge:lrytas:lrytas:36872370]][[ge:lrytas:lrytas:38758673]][[ge:lrytas:lrytas:39690645]][[ge:lrytas:lrytas:39684871]]

Kauno miesto mokslo premijos teikiamos nuo 2013 metų siekiant pagerbti mokslininkus už ilgalaikę aktyvią ir reikšmingą veiklą, aukštus akademinius pasiekimus ir inovatyvių idėjų įgyvendinimą Kaune.

– Kaip ir kodėl susidomėjote menotyros mokslo sritimi, kurioje daug metų dirbate? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo A.Vasiliauskienės.

– Baigusi tuometinę Vievio (Trakų r.) vidurinę mokyklą išvykau į Kauną. Tačiau studijuoti menotyrą pradėjau ne iš karto, o vėliau, jau aiškiai žinodama, kad noriu gilintis į šią sritį, gerai pažinti meno istoriją, kūrėjus, kūrybinius procesus.

Sunku pasakyti, kodėl susidomėjau. Trauka kūrybos slėpiniams, jų pažinimui visuomet glūdėjo manyje.

Susiklosčius palankioms aplinkybėms įstojau ir mokiausi Vytauto Didžiojo universitete, kuriame nuėjau kelią nuo bakalauro iki doktorantūros studijų pabaigos, čia pradėjau ir dirbti.

– Kaip trumpai ir paprastai galėtumėte apibūdinti savo tyrinėjimų pobūdį, tikslus ir praktinį pritaikymą?

– Pagrindinės mano tyrinėjimų sritys yra Lietuvos senoji dailė ir ikonografija, dvarų meno kolekcijų istorija.

Didelę paveldo dalį sudaro sakralinė dailė, tad jai skiriu daug dėmesio.

O ankstesnis darbas Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje lėmė, kad pradėjau taip pat domėtis dvarų meno kolekcijų istorija, nes nemažai nacionalizuotų meno vertybių iš dvarų pateko būtent į šį muziejų.

Pagrindinį darbą sudaro pačių meno objektų studijos, vėliau – tyrimai archyvuose ir naujų atradimų ar interpretacijų, patikslinimų publikavimas straipsniuose ir knygose.

Tačiau apsiriboti vien mokslinių tekstų publikavimu mažesniam specialistų ar išsamiau besidominčiųjų ratui neužtenka – itin svarbi yra naujų atradimų sklaida plačiajai visuomenei, pasidalinimas su ja.

Tai gali vykti ir vyksta įvairiais būdais – parodų kuravimu, populiarinimo tekstų rengimu, paskaitomis, bendruomenių įtraukimu.

Kaip vieną naujausių pavyzdžių galėčiau įvardinti parodos „Vytis ir lelija“ kuravimą (drauge su dr. Skirmante Smilingyte-Žeimiene) Rokiškio krašto muziejuje, į kurį atvežti ir eksponuojami unikalūs bažnytiniai dokumentai iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos – su Lietuva susijusių grafienių iliustruotos bulės.

Svarbiausias tikslas ir paskata yra prisidėti prie Lietuvos meno istorijos praturtinimo, aktualizavimo bei sklaidos ne tik savajame krašte, bet ir tarptautiniu lygmeniu, nes vertingų objektų, kuriems reikia gilinamųjų, naujų tyrimų, yra nepaprastai daug.

– Kiek ši veikla susijusi su Kaunu ir miesto istorija?

– Taip susiklostė, kad pagrindinis mano dėmesio objektas Kaune yra vienuolijų paveldas. Drauge su istorike Vaida Kamuntavičiene daug gilinomės į Kauno benediktinių, bernardinių vienuolijas, šiuo metu – į Kauno basųjų karmelitų paveldą.

Darbas įdomus tuo, kad tenka įvertinti ne tik išlikusį paveldą, bet ir rekonstruoti negrįžtamai prarastą praeities paveikslą. Pavyzdžiui, tikrai ne visiems žinoma, kad Kauno Švč.Trejybės (Seminarijos) bažnyčia priklausė bernardinėms.

Šiuolaikinis šios bažnyčios interjeras niekaip neprimena senųjų laikų, tos autentiškos aplinkos, kurioje gyvavo vienuolės. Buvo nepaprastai įdomu atverti tą buvusį paveikslą, kurio tyrimų metu atsiskleidęs turtingumas stebino ir žavėjo.

Šie tyrimai prisideda prie bendros Kauno miesto istorijos pildymo, turtinimo, jie pritaikomi visuomenės reikmėms – yra svarbūs vykdant restauravimo darbus, remiantis šia medžiaga rengiamos parodos.

– Koks susidaro įspūdis žvelgiant į Kauno paveldą, kokius teigiamus sprendimus ir klaidas pastebite kalbant apie šių vertybių išsaugojimą?

– Stipriausi Kauno paveldo akcentai yra Senamiestis ir modernizmo architektūra.

Nepaprastai reikšmingas pasiekimas yra tai, kad Kauno modernizmo architektūra yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, šis pripažinimas svariai prisideda prie šios architektūros išsaugojimo mieste.

Pastaruoju laikotarpiu buvo intensyviai tvarkomas Vilniaus gatvės grindinys, baigiami Rotušės aikštės tvarkybos darbai.

Visuomenėje išsiskyrė nuomonės dėl akmenų dangos – ar palikti senąją tašytų akmenų, ar nugludintą, kuri patogesnė. Tai tik vienas pavyzdys.

Man neabejotinai priimtiniausias, kiek įmanoma, didesnis autentikos išsaugojimas. Taip pat svarbu, kad senuosiuose sakraliniuose pastatuose, pavyzdžiui, Šv.Jurgio bažnyčioje, Kauno arkikatedroje, vykdyti ar tebevykdomi interjerų įrangos ir dailės restauravimo, atnaujinimo darbai.

Kartais norėtųsi glaudesnio paveldo tvarkytojų (architektų, restauratorių ir pan.) bendradarbiavimo, ryšio su čia pat, VDU, dirbančiais menotyrininkais.

Labai laukiame Kultūros paveldo departamento atsakymo dėl Kauno Šv.Kryžiaus bažnyčios eksterjere nykstančių Liudo Truikio freskų tyrimų ir restauravimo finansavimo.

Natūralu, kad priimti sprendimai sulaukia diskusijų, bet iš esmės pastangas išsaugoti Kauno miesto paveldą vertinčiau labiau teigiamai nei neigiamai.

– Ką jums reiškia mokslo premija ir kas galėjo lemti šį sprendimą?

– Pirmiausia šis įvertinimas man yra tiesiog džiaugsmas. Antra, vertinu jį kaip didelę paskatą toliau tęsti savo darbus, nes ilgainiui atsiranda ir nuovargis, ir abejonės, ir pasvarstymai, kad galbūt vertėtų imtis kitų veiklų.

Ne visuomet tyrėjų, akademinis darbas yra tik entuziazmas ir sėkmė.

Šis kelias, kad ir kaip banaliai skambėtų, taip pat yra kupinas sunkumų, reikalaujantis kantrybės ir ištvermės.

Džiugu, kad Kauno miestas tęsia tradiciją palaikyti ir paskatinti akademikus.

Regiu daugybę šios premijos vertų kolegų, tikiuosi ir linkiu, kad ateitų laikas kiekvienam.

Tik dabar paaiškėjo: Kaune nyksta vertybės, apie kurias daugelis net nežinojo