Belgijos miestas Šarlerua susidūrė būtent su tokiu klausimu. Ekspozicijų centro rekonstrukcijos architektai, užuot renovavę pokarinį modernistinį kompleksą tradiciniu būdu, nusprendė ne pridėti, o atimti. Transformacijos metu buvo atverta dalis aklinų fasadų, į vidines erdves įleistas gamtinis kraštovaizdis, pusė pastato pritaikyta automobilių stovėjimui, o centrinė salė tapo atviru žaliu sodu. Modernizmo architektūros pastatas liko toks pats – tik pirmąkart pamatytas taip, kaip niekad anksčiau.
Šis Šarlerua ekspozicijų rūmų transformacijos projektas ką tik pelnė Europos šiuolaikinės architektūros apdovanojimą — Mies van der Rohe prizą. Apie architektūrą, kuri renkasi ne statyti daugiau, o atsisakyti pertekliaus, apie industrinio miesto atmintį ir apie tai, ar tvarumas gali reikšti mažiau kontrolės – pokalbis su biuro „Agwa“ architektėmis Helene Joos, Nicky Vancaudenberg ir studijos „jan de vylder inge vinck“ architektu Janu De Vylderiu.
– Mies van der Rohe prizo komisija nugalėjusį projektą apibūdino kaip architektūrą, kuri išskirtinę kokybę ir inovaciją sukūrė būtent dėl apribojimų. Kokie buvo pagrindiniai taip vadinamo „Chapex“ projekto apribojimai?
Susiję straipsniai
Helene Joos (H.J.) : Pats reikšmingiausias apribojimas buvo biudžetas. Turėjome tik trečdalį sumos, kurios realiai reikėjo šiam „mastodontui“ renovuoti. Šarlerua ekspozicijų centras – tai 66 000 kvadratinių metrų rūmai, o 400 eurų už kvadratinį metrą yra apverktina suma tokio pastato normaliai renovacijai. Tad mes iškart supratome: kad šių rūmų transformacija apskritai taptų įmanoma, teks mąstyti nestandartiškai, į rekonstrukciją pažvelgti kitaip.
Nepasakyčiau, kad mažas biudžetas buvo tiesioginis atspirties taškas architektūriniams sprendimams, bet tai reiškė, kad kaip architektai turėjome užimti aiškią poziciją ir pasiūlyti stiprią idėją, kuri leistų tokio mažo biudžeto projektą paversti realiai įgyvendinamu.
Nicky Vancaudenberg (N.V.): Užsakovas puikiai suvokė, kad biudžetas yra per mažas visam pastatui sutvarkyti. Architektūrinio konkurso, kuri laimėjome, užduotyje buvo prašoma galvoti tik apie ketvirtadalį pastato – iš esmės apie centrinę jo dalį – ir paversti ją tipiniu tvariu nulinės energijos pastatu.
Būtent šį lūkestį ir vertinome kritiškai nuo pradžių. Mums tai neatrodė teisingas būdas dirbti su tokiu pastatu. Todėl pirmasis mūsų pačių sau iškeltas klausimas buvo: kodėl apskritai dirbti tik su viena dalimi, o ne galvoti apie visą pastatą kaip visumą?
Taigi, nusprendėme negalvoti vien tik apie centrinę dalį. Taip pat kitaip interpretavome ir pačią nulinės energijos idėją. Mes pasirinkome kitą kelią: pradėjome ardyti fasadus, iš esmės išmontavome pastatą, atvėrėme jį aplinkai. Ir būtent atvėrus pastatą jis tam tikra prasme taip pat tapo nulinės energijos pastatu, nes jo funcionavimui nebereikėjo eikvoti energijos. Paprastai renovacijos projektuose tokiu būdu negalvojama.
– Kokia buvo jūsų architektūrinė strategija šiam kadaise didingam kongresų centrui, kuris patyrė panašų nuosmukį kaip ir miesto industrinė praeitis, ir pastaraisiais dešimtmečiais beveik nebuvo naudojamas? Ar bandėte išsaugoti jo įvaizdį? Kaip tai darėte?
Jan De Vylder (J.D.V.) : Pasiūlėme intervenciją centrinėje pastato dalyje, ją atverdami – viduryje pastato įrengėme viešą erdvę, sodą. Svarbiausia čia buvo ne vien biudžetas, o ekonomijos principas apskritai. Buvo akivaizdu, kad pastatas neturi aiškios programinės ateities – galimų veiklų sąrašas buvo begalinis. Todėl mūsų pozicija buvo: suteikti pastatui būseną, kurioje jis galėtų keistis ateityje ir nebūtų prarastas šiandien.
Žinoma, prieš mums imantis šio projekto, būta planų pastatą visiškai nugriauti. Tačiau centrinė atvira dalis, paversta sodu, tapo ne tik architektūriniu gestu ar ekonominio mąstymo pasekme, bet ir būsimos pastato gyvybės garantu.
Filip Dujardin nuotr.
Man atrodo, kad šis ekonomijos principas sukūrė architektūrą, kurioje žmonės nori būti, o kartu ir architektūrą, turinčią ateitį. Pastatas vis dar egzistuoja – jis nebuvo nugriautas, bet ir nebuvo paslėptas po nauju apvalkalu. Jis atvertas, paliktas grubiausioje savo formoje. Ir būtent iš to kyla šios erdvės grožis.
H. J.: Labai svarbu paminėti, kad pastatas buvo pastatytas XX a. 6-ajame dešimtmetyje architekto Josepho André, todėl jame jau buvo daug vertingų architektūrinių savybių. Problema buvo ta, kad pastatas buvo užsidaręs nuo miesto. Tačiau viduje jis turėjo nuostabių elementų: itin grakščias betonines kolonas ir puikius plytų kupolus. Mes sau kėlėme klausimą, kaip visa tai atskleisti ir pamatyti iš naujo?
J. D.V.: Net galima sakyti, kad tai buvo ne dviejų, o trijų architektų biurų bendradarbiavimas, jei tarp autorių įtraukiame ir Josephą André. Tam tikra prasme mes tiesiog iš naujo perskaitėme jo darbą ir suteikėme jam naują formuluotę.
H.J.: Taip pat labai svarbu, kad pastatas buvo atvertas ateičiai. Mums labai įdomu stebėti, kas su juo vyks toliau. Esame visiškai atviri tam, kad su juo dirbtų ir kiti architektai.
– Biudžetas minimalus, todėl sprendimas veikti tik tiek, kiek reikia ir kur reikia, labiau nei logiškas. Kaip sprendėte, kur intervencija būtina?
H. J.: Manau, projekto stiprybė slypi būtent apribojimuose. Žinoma, viešasis pastatas turi atitikti priešgaisrinius, energetinius ir kitus reikalavimus. Tačiau atsakymai į šiuos klausimus dažnai buvo labai pragmatiški. Pavyzdžiui, priešgaisrinės sistemos tiesiog išdėliotos erdvėje taip, kaip bet kuriame kitame pastate. Svarbiausia buvo praktiškas techninių problemų sprendimas.
N.V.: Pastato mastelis taip pat diktavo kitokį požiūrį. Net jei kurtum itin subtilias detales, jų paprasčiausiai nesimatytų. Todėl šiame projekte buvome priversti kitaip galvoti apie detalizaciją.
Dirbome labai pragmatiškai: naudojome medžiagas taip, kaip jos natūraliai naudojamos bet kuriose kitose statybose. Tokiame mastelyje net milžiniški priešgaisriniai elementai tampa beveik nepastebimi.
H. J.: Be to, centrinis sodas daug apribojimų apskritai panaikino. Kadangi tai atvira erdvė, jai nebegalioja nei priešgaisriniai, nei energetiniai reikalavimai. Mes tiesiog pakeitėme mąstymo būdą – ir apribojimai išnyko.
– Ekspozicijų centras virto vieša miesto vieta, kur vyksta kongresai, bet ir daugybė visko kitko. Tai kas gi yra „Chapex“ po rekonstrukcijos?
J. D. V.: Šio komplekso programa yra skirta eksponavimui, bet nežinia, kas kiekvienu atveju bus eksponuojama – automobiliai, buitinė technika, tvarios statybos inovacijos ar gyvūnai. Tai – komercinė, ekonominė, vieša erdvė. Ji skirta mugėms. O mugė gali būti bet kas.
Filip Dujardin nuotr.
Todėl programa nėra apibrėžta. Tai programa, kurios mastelis leidžia įsileisti kitas programas.
H. J.: Ir tai – labai populiari vieta pačiame miesto centre. Šarlerua gyventojai labai myli šią erdvę, su ja juos sieja stiprus emocinis ryšys.
– Kokį vaidmenį ir poveikį Šarlerua miestui ekspozicijų centras turėjo anksčiau ir kokią reikšmę jis turi šiandien?
J. D. V.: Norint tai suprasti, reikia prisiminti XX a. 6-ojo dešimtmečio Europą. Tuo metu visos Europos ekonomika rėmėsi sunkiaja pramone, o Šarlerua buvo gana turtingas miestas dėl angliakasybos pramonės. Pramonė tiesiogine prasme išplėtė miestą. Ir ant vienos kalvų miestas gana brutaliai pastatė šiuos milžiniškus ekspozicijų rūmus. Pastatas turėjo demonstruoti industrijos galią.
Po kelių dešimtmečių pramonė nunyko, o Šarlerua prarado ekonominę reikšmę. Bet žmonėms šis pastatas liko labai svarbus. Daugelis čia vaikystėje lankėsi su tėvais įvairiose mugėse. Ši vieta tapo savotiška darbininkų klasės katedra, kurioje įrašyta kolektyvinė miesto atmintis.
– Modernizmas, smarkiai ir dažnai drastiškai, nejautriai istoriniam ir gamtiniam kontekstui pakeitęs miestus, šiandien vertinamas kontroversiškai. Koks buvo jūsų požiūris į šį modernizmo architktūros palikimą?
J. D.V.: Architektas J. André sukūrė pastatą, kuris buvo to meto pažangiausių statybinių idėjų rezultatas – gamykloje pagaminti betono elementai, didelės erdvės. Tačiau išorei jis, deja, pasirinko ne gryną, paprastą modernizmui būdingą estetiką, o beveik klasicistinį pastišą. Todėl modernizmo architektūros klausimas čia nėra toks vienareikšmis. Tam tikra prasme galima sakyti, kad mes, nuėmę nuo fasado nereikalingus elementus, šį pastatą pavertėme modernesniu nei pats J. André, nes mes jį apnuoginome ir atskleidėme tikrąjį tūrio potencialą.
– Koks buvo kraštovaizdžio vaidmuo projekte?
H. J.: Juokinga, bet iš pradžių neturėjome biudžeto kraštovaizdžiui. Statybos jau vyko, kai miestas kreipėsi į mus prašydamas į projektą integruoti ir kongresų centrą. Mes, žinoma, sutikome. O kadangi viso kongresų centrui skirto biudžeto nepanaudojome, dalį lėšų galėjome skirti kraštovaizdžio projektui.
N. V.: Kraštovaizdis buvo esminis elementas nuo pat pradžių, nes pagrindinė idėja ir buvo įvesti kraštovaizdį į pastatą jį atveriant. Norėjome sukurti viešą aikštę, įeinančią į pastato vidų. Kai esate centrinėje lauko erdvėje, gali net kilti klausimas – ar tai vis dar pastatas? Gal tai jau kraštovaizdis?
J. D. V.: Vienas iš dalykų, kuriuos padarėme, buvo sprendimas neišvežti grunto iš teritorijos. Tik laikinai jį perkėlėme statybų metu ir vėliau sugrąžinome atgal. Dar svarbiau tai, kad pats Šarlerua industrinės ekonomikos laikotarpiu kūrė kraštovaizdį. Visi aplinkiniai pylimai ir kalvos yra pramoninės atliekos, kurios po kelių dešimtmečių pačios tapo kraštovaizdžiu. Todėl mums buvo svarbu, kad kraštovaizdis, kurį kuriame pastate, būtų tęsinys to, kas išorėje, todėl parinkome augalus, kurie jau natūraliai auga miesto kalvose.
– Šiandien visi savaime tikisi, kad nauji projektai bus tvarūs, o turint ribotą biudžetą reikia galvoti dar ir apie sprendimų efektyvumą bei ilgalaikę eksploataciją. Kokius sprendimus pasirinkote, kad pastatas būtų tvarus, ir nebrangus eksploatuoti?
H. J.: Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Pagrindinė „Chapex“ idėja buvo du pastato korpusai, sujungti centriniu sodu tarp jų. Vienoje pastato dalyje įrengėme automobilių parkingą. Vasarą ši erdvė taip pat gali būti naudojama renginiams. Bet svarbiausia – jos nereikia šildyti. Tokių milžiniškų tūrių apskritai neįmanoma racionaliai apšildyti.
N. V.: Būtent tai ir buvo mūsų atsakymas į tvarumo klausimą. Be kita ko, prijekto metu pašalinome kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, asbestą, ar užterštą gruntą. Tačiau kartu priėmėme sprendimą sukurti nešildomą pastato dalį. Šie tūriai yra pernelyg dideli, kad būtų prasminga juos pilnai izoliuoti. Tam reikėtų milžiniškų kiekių naujų medžiagų, o tai jau nebebūtų tvaru.
J.D.V.: Šiandien tvarumas dažnai suprantamas labai mechaniškai – per skaičiavimus ir kiekybinius rodiklius. O mūsų projekte yra daug sprendimų ir idėjų, kurių neįmanoma kiekybiškai įvertinti. Ir man atrodo, kad būtent tai yra svarbiausia žinutė: turime pradėti galvoti apie tvarumą plačiau nei vien per išmatuojamus parametrus. Tvarumas yra ne tik kontrolė ar skaičiai, bet ir požiūris.
Filip Dujardin nuotr.
– Architektūrinį konkursą laimėjote prieš dešimt metų. Kodėl projekto įgyvendinimas užtruko taip ilgai?
J. D. V.: Laimei, jau beveik pamiršome, kad prieš penkerius metus buvo pandemija, kuri sulėtino visą pasaulį. Be to, projektas buvo stipriai finansuojamas Europos lėšomis. Tokie finansavimo modeliai reiškia, kad pinigai skiriami etapais, todėl viskas vyksta dar lėčiau. Kalendorių dar praplėtė ir tai, kad projekto eigoje atsirado kongresų centras, kurį reikėjo integruoti.
H.J.: Bent jau Belgijoje toks laiko tarpas yra visiškai normalus. Dideli viešieji projektai dažnai būtent tiek ir trunka. Per tokį laiką daug kas pasikeičia, bet projektas buvo pakankamai lankstus tuos pokyčius priimti.
J. D. V.: Svarbiausia čia – ne konkretūs skaičiai, o paradigmos pokytis. Mums rūpėjo ne tik suprojektuoti gražų pastatą, bet ir kritiškai permąstyti pačią užduotį.
– Minėjote, jog Šarnelua miestiečiams Ekspozicijų rūmai yra svarbi jų gyvenimo istorijos dalis. Ar, rengdami projektą, be užsakovo – miesto administracijos – bendravote ir su vietos bendruomene?
J. D. V.: Ne. Ir čia svarbu paaiškinti kodėl. Mes labai palaikome dalyvaujamąjį projektavimą, tačiau nemanau, kad jis automatiškai turi tapti pagrindiniu kriterijumi vertinant kiekvieną projektą. Šiuo atveju mes dirbome su komercine programa. Tačiau kaip architektai mes bandėme mąstyti plačiau: kuo šis pastatas galėtų tapti? Ką dar jis galėtų pasiūlyti miestui?
Mes juk neprojektavome mokyklos ar bendruomenės centro. Mes dirbome su industrinio, galima sakyti, kapitalistinio mąstymo paveldu.
O tikrasis dalyvaujamasis procesas, tam tikra prasme, vyksta dabar. Tarp miesto, užsakovo, naudotojų ir visų kitų, kurie šiandien sprendžia, kaip šis pastatas bus naudojamas ateityje.
Remia: Lietuvos kultūros taryba