Tai ne tik teatro persikėlimas: šis projektas tapo bandymu per kultūrą išplėsti miesto centrą už jo istorinių ribų.
Per dešimt mėnesių, su ribotu biudžetu ir beveik vien iš pernaudotų ar perdirbamų medžiagų, industrinis kompleksas buvo paverstas nauja vieša erdve: su didžiąja ir mažąja salėmis, repeticijų erdvėmis, viešu baru, vidiniu kiemu ir atvira terasa.
Projektas šiemet apdovanotas Europos šiuolaikinės architektūros apdovanojimu – Mies van der Rohe Jaunojo / Kylančio architekto prizu.
Apie tai, kaip laikina architektūra gali pakeisti miesto pakraštį ir kodėl kultūra šiandien tampa urbanistinės transformacijos įrankiu, pokalbis su projekto autoriais, studijos „Vidic Grohar Arhitekti“ architektais Anja Vidic ir Jure Grohar.
– Jūsų projektas yra laikini namai Slovėnijos nacionaliniam dramos teatrui. Ar tai įprasta praktika – perkelti visą teatrą į laikiną erdvę keleriems metams? Ar turėjote kokių nors precedentų tokiam projektui?

