Įspūdingas Kauno tarpukario pastatas – „Pienocentro“ rūmai – nesulaukia fasado tinkuotojų, nes esą nerandama išmanančiųjų granito tinko tepimo technologiją. Ar tikrai darbai sustojo tik dėl šios priežasties?

Vienas Kauno modernizmo architektūros šedevrų – Laisvės alėjoje esantys „Pienocentro“ rūmai – jau trečius metus stovi apsupti statybinių pastolių ir uždengti baltu dangalu.

Pradėjus šio kultūros paveldo vertybe pripažinto statinio atnaujinimo darbus buvo netinkamai nutinkuotas jo fasadas. Kad žala būtų atitaisyta, rūmus reikia tinkuoti iš naujo remiantis senąja tarpukario technologija, kai granito tinką darbininkai tepa rankomis.

„Pienocentro“ atstovai teisinosi, kad darbai vis neprasideda, nes tokių meistrų sunku rasti.

[[ge:lrytas:lrytas:31437]]

Ir iš tiesų – šių specialistų yra mažai, o vieną vertingą pastatą tokiu būdu atnaujino net tadžikų brigada.

Vis dėlto kauniečių meistrų ir senąsias technologijas išmanančių specialistų „Laikinosios sostinės“ žurnalistams rasti pavyko.

Tinką ne tepė, o purškė

Vertingi „Pienocentro“ rūmai pastatyti 1934 metais pagal architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Karolio Reisono projektą.

[[ge:lrytas:lrytas:41735882]][[ge:lrytas:lrytas:41826661]][[ge:lrytas:lrytas:42170330]][[ge:lrytas:lrytas:42827153]]

2024 metais pradėti šio pastato fasado atnaujinimo darbai jau rudenį paveldosaugininkų buvo sustabdyti, nes nustatyta, kad fasadas atnaujintas ne pagal jų reikalavimus.

Fasadas turėjo būti tinkuojamas granitiniu tinku, bet darbų rangovo – bendrovės „Usbi“ atstovai tinką, panaudodami sintetinį rišiklį, purškė.

Pasiruošė naujai tvarkybai

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorius Vidmantas Bezaras teigė, kad žalos nustatymo komisija apskaičiavo, jog netinkamai atnaujinant „Pienocentro“ rūmų fasadą buvo padaryta 855 tūkstančių eurų žala.

Pastato savininkams ir rangovui buvo nurodyta arba pašalinti žalos padarinius, arba sumokėti minėtą sumą.

Rangovui taip pat buvo skirta beveik 6 tūkstančių eurų bauda.

2025 metų pabaigoje „Pienocentro“ rūmų savininko bendrovės „Tranvia“ direktorė Jovita Mažeikienė pranešė, kad netinkamos technologijos tinko sluoksnis jau yra pašalintas pagal su KPD suderintus sprendinius.

Šiuos darbus atliko žalą padaręs rangovas. Pastato fasadas buvo paruoštas tolesnei tvarkybai, atkuriant tinko sluoksnį pagal su KPD suderintą technologiją. Buvo tikimasi, kad tolesni darbai bus atliekami pavasarį.

„Darbus atliks šioje srityje patirtį turintis rangovas, kurio paieškos nelengvos dėl objekte padarytų tvarkybos darbų klaidų ir jo viešumo“, – kalbėjo J.Mažeikienė.

Architektę stebina keista tyla

Dabar J.Mažeikienė pareiškė, kad jau nebevadovauja bendrovei „Tranvia“.

Įmonės rekvizituose nurodytas tik buvusios vadovės telefono numeris, tad susisiekti su dabartiniais įmonės atstovais nepavyko.

„Pienocentro“ rūmų atnaujinimo darbus projektavusi architektė Jūratė Juozaitienė pranešė, kad jai taip pat nepavyksta susisiekti su „Tranvios“ atstovais.

„Sutartis su manimi yra pasibaigusi. Bet man rūpi šis objektas, bendrovės atstovų norėčiau paklausti, ką jie planuoja daryti, gal kartu pavyktų rasti spendimus. Deja.

Pastaruoju metu skambina tik neprisistatantys statybininkai. Jie klausinėja, kokie darbai buvo padaryti anksčiau, ar parengti nauji fasado atnaujinimo projektai“, – stebėjosi architektė.

J.Juozaitienė spėliojo, kad, matyt, vyksta kažkokie paslaptingi procesai.

Turės jau kitus savininkus?

KPD Kauno teritorinio skyriaus specialistas Liutauras Tarbūnas informavo, kad bendrovė „Usbi“ jai skirtą 5792 eurų baudą sumokėjo. Netinkamai uždėtas tinkas yra pašalintas. Parengta nauja projekto laida, kuriai KPD pritarė.

„Statinio savininkų atstovas anksčiau skundėsi, kad naujo tinko įrengimo darbai nevyksta dėl sunkumų siekiant rasti tinkamą darbų rangovą.

Neseniai teko girdėti, kad netrukus gali pasikeisti pastato savininkas“, – sakė L.Tarbūnas.

Kad darbai nevyksta, jis ir kolegos vertina blogai, tačiau, deja, nieko pakeisti negalima. Konkretus darbų terminas nėra nurodytas ir todėl administracinių poveikio priemonių taikymas nenumatytas.

„Šiuo metu Lietuvoje, bent jau Kaune, rasti, kas kokybiškai atliktų granitinio tinko įrengimo darbus, yra sudėtinga“, – pažymėjo L.Tarbūnas.

Uždirbti galėtų net daugiau

O štai Laisvės alėjos 2-uoju numeriu pažymėto daugiabučio fasadas jau baigiamas atnaujinti. Šio pastato projektą 1939 metais sukūrė K.Reisonas. Keturių aukštų namą tada pasistatė Aleksandra Radzvickienė.

Darbus atliekančios įmonės „Baltic Dores“ direktorius komercijai Jonas Pilybas sakė, kad bendrovei ne kartą yra tekę atnaujinti tarpukario laikų pastatus, kurių fasadai buvo nutinkuoti granito tinku.

„Surasti tai daryti mokančius meistrus labai sunku, nes jų likę labai mažai – tik vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas mokytis šio amato nenori, nes tai negreitas ir nelengvas darbas“, – pasakojo kaunietis.

Bet po netrumpų paieškų rasti meistrus jam vis dėlto pavyko.

Daugiabučio fasado būklė nebuvo gera – beveik per 100 metų granitinis tinkas kai kuriose vietose buvo pažeistas.

J.Pilybas neslėpė, kad teko padaryti begalę pavyzdžių, kol pavyko sukurti panašiausią į autentišką tinką.

„Toks tinkas kainuoja kur kas brangiau nei modernios medžiagos, jo vienu metu daug pagaminti negalima. Tačiau meistrai gali uždirbti mažiausiai du kartus daugiau nei paprasti tinkuotojai“, – atskleidė J.Pilybas.

Galima išmokyti tinkuoti

2023 metais naudojant granitinį tinką buvo atnaujintas ir kitas istorinis – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato – pastatas, 1933 metais iškilęs pagal architekto V.Landsbergio-Žemkalnio projektą. Jo atnaujinimo darbus 2023 metais atliko statybos ir restauravimo bendrovė „Virmalda“.

„Virmaldos“ tvarkybos padalinio vadovė restauratorė Ramunė Balandžiūnienė taip pat tikino, kad senojo granito tinko tinkavimo subtilybes išmanančių meistrų yra tik vienas kitas.

„Tačiau įmonės, kurios užsiima tokiais darbais, turi darbų vadovus, kurie šias technologijas išmano ir gali jų išmokyti“, – sakė R.Balandžiūnienė.

Vis dėlto norinčiųjų į tai gilintis nėra daug, nes darbas reikalauja kantrybės, kruopštumo, įgūdžiai formuojasi tik dirbant.

Kiekvienas darbas skirtingas

Restauratorė pasakojo, kad kai istorinių pastatų savininkai ryžtasi imtis jų atnaujinimo darbų, pirmiausia atliekami fasado dangos tyrimai – nustatoma skiedinio sudėtis, aiškinamasi, ar jį ruošiant buvo naudojami aštriabriauniai, ar gludinti marmuro arba granito akmenys.

Dažnai būna, kad senieji meistrai dirbdavo naudodami 3 ar 4 rūšis akmenų.

Taip pat reikia rasti ir autentišką spalvą atitinkančių medžiagų, nes tinkui būdavo naudojamas gelsvas arba pilkas smėlis.

„Tada perkame akmenis ir juos malame, smulkiname, persijojame, kad gautume norimą frakciją. Yra buvę atvejų, kad tinkamų akmenų ieškojome ir pas antkapių gamintojus, pirkome plytelių duženų“, – pasakojo restauratorė.

Kai meistrai pagamina ne vieną tinko pavyzdį, paveldosaugininkai drauge su architektais nusprendžia, kuris iš jų yra artimiausias originalui. Tada nuplovus pastato fasadą jo paviršius pradedamas tepti nauju tinku.

Vieni pastatai anksčiau būdavo tinkuojami lygiai, kitų paviršius turėdavo tam tikrą nelygią faktūrą.

„Jei fasado paviršius nelygus, reikia naudoti trintuves, muštuves, tinklelį – metalinius ir medinius įrankius, kuriuos taip pat tenka pasigaminti patiems“, – sakė restauratorė.

Užtepus tinką ir palaukus, kol pradžius, paviršius vėl plaunamas vandeniu arba rūgščių tirpalu, kad išryškėtų akmenėlių struktūra, spalva.

„Kiekvienas objektas skirtingas, skiriasi tinko sudėtis, jo klojimo būdas, bet tai ir yra įdomiausia“, – tikino R.Balandžiūnienė.

Viską atlieka rankomis

Bendrovė „Statybų laikas“ taip pat yra atnaujinusi ne vieną vertingą istorinį pastatą. Tarp tokių – Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT), Kauno savivaldybės, Kauno apylinkės teismo rūmų fasadai.

Šios įmonės vadovas Kęstutis Grigas puikiai išmano senąsias granitinio tinko meistrystės subtilybes.

Kaunietis pasakojo, kad iki 1995 metų Raudondvario plente veikė malūnas, kuriame buvo malamas granitas ir marmuras. Kai jo neliko, šį darbą įmonės darbuotojai atlieka patys. Patys susmulkintus akmenis ir sijoja.

„Kai akmenys sumalti, juos reikia nuplauti taip, kad neliktų nė mažiausių dulkių. Tad smulkinti akmenukai dedami ant konvejerio juostos ir plaunami vandens srove“, – aiškino K.Grigas.

Svarbu parinkti ir tinkamos spalvos cementą, nes net ir to paties gamintojo gaminių atspalviai gali skirtis.

Nepatiko lygus paviršius

Reikiama įranga tokiems darbams pramoniniu būdu negaminama, tad meistrai įrankius turi pasigaminti patys.

Pavyzdžiui, norint išgauti ne lygų, o grublėtą paviršių, naudojamas įrankis, panašus į plaktuką mėsai mušti. Šiuo muštuvu formuojamas fasado tinkas – jis sutankinamas ir tampa grublėtas.

K.Grigas prisiminė ir gana kuriozinį atvejį.

„Kai buvo atnaujintas savivaldybės fasadas, ne visiems patiko, kad jis ne lygus, o grublėtas.

Bet restauravimo tarybos nariai meistrų darbą apgynė, nes būtent toks reljefas ir turėjo būti“, – pasakojo vyras.

Atnaujinant NKDT fasadą į pagalbą teko kviesti net skulptorę. Ji maža mentele glaistė virš paradinių durų esančias smulkias puošybos detales.

O Vytauto Didžiojo karo muziejaus fasadas tarpukariu buvo tinkuojamas naudojant iš Skandinavijos atvežtus akmenis. Pastatą atnaujinant reikėjo sukurti jam artimą naują tinką – fasadas buvo atnaujintas naudojant itališkas medžiagas.

„Granito tinko meistrų liko vienas kitas. Anksčiau jų būdavo Marijampolėje, esame kvietę iš Pakruojo“, – sakė K.Grigas.

Mokėsi iš tarpukario meistrų

Vis dėlto du kauniečiai meistrai – Alfonsas Bieliauskas ir Albinas Beiga, atnaujinę Vytauto Didžiojo karo muziejų, darbuojasi ir dabar.

Granito tinko meistrystės A.Bieliauskas mokėsi jaunystėje: „Tada buvo meistrų, kurie šio amato buvo išmokę tarpukariu.

Anuomet Kaune granito tinku buvo tinkuojami prestižiniai pastatai. Pamažu dirbdamas su meistrais to išmokau ir aš.“

A.Beiga pasakojo, kad pradėjo dirbti paprastu tinkuotoju, o tepti granito tinką mokėsi iš A.Bieliausko.

„Iš pradžių dirbau paprasčiausius ir sunkiausius darbus – maliau akmenis, juos sijojau, ploviau. Vėliau išmokau tinkuoti. Tai nelengvas ir ilgai trunkantis darbas“, – neslėpė A.Beiga.

Vyras prasitarė, kad kai apsilanko anūkas, jiedu būtinai ateina prie Karo muziejaus ir jis pasakoja, kaip dirbo atnaujinant muziejaus pastato ir varpų bokšto fasadą.

„Smagu ir dabar apžiūrėti, kaip šis muziejus atrodo“, – glostydamas tinką, kurį tepė pats, kalbėjo meistras.

Kauną kaip veiksmo vietą rašytojai pasirenka retokai – dažniausiai aprašomas Vilnius. Ieškoti atsakymo – kodėl – neverta, bet įdomu kūrėjo akimis išvysti tai, ką lyg ir pažįsti geriausiai, nors taip nėra.

Netrukus bus išleistas jau antrasis rašytojos, Kauno technologijos universiteto (KTU) kūrybinio rašymo dėstytojos Aldonos Tuur romanas „Baseinas“.

Jame – kiekvienam atpažįstami biuro personažai, vaizdiniai apie tolimąją Ugnies Žemę ir gyvenimiški pasirinkimai.

Šis romanas galėtų sudominti ir tuo, kad jame daug kaunietiškų akcentų.

– Jūsų knygoje – daugiau nei 40 tūkst. žodžių. Jeigu tai būtų kilometrai, jų užtektų apjuosti Žemę ties pusiauju ir dar liktų daugiau nei tūkstantis.

Kiek kelio jums pačiai reikėjo nueiti, kol ši knyga atsirado – nuo pirmos minties iki paskutinio taško?

– „Baseiną“ parašiau greičiau negu savo pirmąją knygą „Kiltų nuoma“, kurią parašyti užtruko net 10 metų. Tačiau nereikėtų galvoti, kad sėdėjau ir rašiau dešimtmetį, – tiesiog buvau ilgokai atidėjusi pradėtą rašyti tekstą.

„Baseinas“ atsirado per trejus metus – visus tuos metus daugmaž stabiliai rašiau prisėsdama bent kartą per porą savaičių, su vienu dešimties dienų laikotarpiu, kai rašiau kasdien.

Ši knyga gimė iš vaizdinio, pirmosios scenos baseine, ir – turbūt daug neišduosiu, nes tai yra pati pradžia – nuo pagrindinės herojės mirties. Nuo pat pradžių žinojau, kad šį kartą noriu pradėti nuo pabaigos.

Nors Lewisas Carrollis savo knygoje „Alisa Stebuklų šalyje“ vieno veikėjo žodžiais sako: „Pradėk nuo pradžios ir eik iki pabaigos“, pradžia gali būti visokia.

Pradėti nuo pabaigos – vienas iš mano mėgstamų kūrybinio rašymo pratimų, jį dažnai duodu savo studentams.

– Pirmoji jūsų knyga „Kiltų nuoma“ rėmėsi jūsų asmenine patirtimi gyvenant Škotijoje. Kiek asmeninės patirties yra „Baseine“? Ar buvo svarbiau atsitraukti nuo savęs, ar kaip tik – priartėti kuo arčiau?

– Nuo savęs atsitraukti sunku. Skirtumas tik, ką laikome asmeniška informacija. „Kiltų nuomoje“ yra labai daug tikrų faktų. Aš gyvenau Škotijoje, Dandi (Dundee) universitete mokiausi kūrybinio rašymo ir tuo pat metu dirbau kiltų nuomos punkte, kurio savininkė buvo škotė ir darbino tik emigrantus.

Jei kalbėtume apie „Baseiną“, čia yra daug emocinės tiesos, tačiau mažiau gyvenimo faktų. Na, nepaisant to, kad romano veiksmas vyksta Kaune, kuriame ir pati gyvenu.

– Jei jau prakalbome apie Kauną ir kaunietiškus akcentus „Baseine“, jų iš tikrųjų daug. Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda, senieji Žaliakalnio medinukai.

Kodėl šiai istorijai reikėjo būtent Kauno? Ar miestas čia – tik atpažįstama dekoracija, ar ir savotiška priešprieša tam tolimam, egzotiškam Žemės pusrutuliui, į kurį vis krypsta herojės mintys?

– Man atrodo, kad Kaunas nusipelno būti pavaizduotas. Visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenau Kaune, jokio kito miesto taip gerai nepažįstu.

Kartais man atrodo, kad Kaunas yra ta tikra lietuviška klasika. Lietuvių autoriai ir autorės dažniausiai aprašo Vilnių – į galvą iškart ateina Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar Kristinos Sabaliauskaitės siužetai, kurie dažnai susiję su Vilniumi įvairiais istorijos tarpsniais.

Kaunas kaip veiksmo vieta ryškiai suspindėjo „Raudonmedžio rojuje“, šiek tiek jo matėsi Sandros Bernotaitės romane „Akys chimeros“.

– Pačiame romane daug simbolizmo, bet ypatingą vietą užima vanduo – tai ir baseinas, ir karjeras mieste, į kurį knygos herojė važiuoja maudytis. Kodėl pasirinktas šis simbolis ir kokia jo reikšmė?

– Baseinas atsirado beveik atsitiktinai – pradėjusi rašyti nuo tos scenos, kuri vyksta baseine, darbinį failą pavadinau „baseinas“. Rašiau romaną toliau, kol atėjo laikas galvoti pavadinimą.

Nieko geresnio nesugalvojau ir pamąsčiau, kad baseinas – trumpas žodis, gerai atrodys ant viršelio, kartu jis yra mėlynas, o ta spalva man labai patinka.

Kita vertus, mes gyvename netoli Lampėdžių karjero, tad dažnai ten su vyru važiuojame dviračiais maudytis.

Nuostabu Kaune turėti tokį vandens telkinį – juk tai buvęs natūraliai susiformavęs ežeras, vėliau paverstas karjeru. Tai tokia vieta, kur akimirksniu gali ištrūkti iš miesto biuro į gamtą.

– Romanas parašytas iš moters perspektyvos.

Bet gal jis yra universalus ir tinka vyrams? Vyrai juk turi ir daugiau emocijų – ne tik gali būti pikti ar jaustis gerai.

– Statistika rodo, kad romanus šiaip dažniau skaito moterys, o vyrai dažniau skaito dokumentinę literatūrą ar fantastines knygas. Šią knygą daviau paskaityti savo broliui buriuotojui, kad jis patikrintų, ar gerai surašiau visus jūrinius terminus.

Jis su malonumu perskaitė, negailėjo komplimentų.

Vis dėlto vienas mano draugas, perskaitęs „Baseiną“ pasakė, jog jam pasirodė, kad knyga moteriška. Gal jam pritrūko veiksmo.

Aš neskirstau knygų į vyriškas ir moteriškas, nes ir rašytojams patinka rašyti apie skirtingų lyčių ir amžiaus žmones, turinčius įvairiausios patirties, ir skaitytojų yra įvairių. Man rodos, kad romanai tuo ir vertingi – padeda sau įvardyti jausmus, kuriuos ne visada atpažįstame patys.

– Romane nemažai biuro gyvenimo – tokio, kuris atpažįstamas visiems: kolegos, santykiai, smulkūs ritualai, kasdienė organizacijos temperatūra. Kiek tai yra atėję iš asmeninio gyvenimo ir kiek iš „The Office“ serialo?

– „The Office“ aš nežiūriu, bet tikiu, kad biuro patirtys universalios. Esu labai pastovi, gyvenime turėjau vos kelias darbovietes, dviejose iš jų dirbau ilgiau nei 10 metų. Per tiek metų mačiau visokių situacijų, sutikau daugybę žmonių ir prikaupiau pakankamai minčių medžiagos.

Darbovietė yra tokia vieta, kurioje turi praleisti daug laiko su žmonėmis, kurių pats nepasirinkai. Kiekvienas bandome išgyventi tokiomis aplinkybėmis, ieškome ryšių, norime su kuo nors pasikalbėti, kuo nors pasikliauti. Iš šių situacijų gali gimti ir knygos, ir serialai.

– Sakykime, kad savo kūrybinio rašymo studentams duodate skaityti „Baseiną“. Kokius tris dalykus jiems patartumėte pasiimti iš knygos?

– Pirma, patarčiau studentams mokytis rašyti iš geresnių knygų nei mano. Vis dėlto, jei įvardyčiau vieną dalyką, kuris man pavyko, manau, kad gerai sugalvojau struktūrą – kiekvienas skyrius prasideda laišku ir tai sukuria tam tikrą ritmą. Na, ir priminčiau, kad teksto redagavimas yra tiek pat svarbus.

Parašiusi „Baseiną“ ilgai negalėjau jo išleisti.

Rankraštį, jau po redaktorės prisilietimo, skaičiau praėjus metams nuo tada, kai atidaviau tekstą leidyklai. Skaičiau knygą kaip visai naują kūrinį.

Kauno modernizmo šedevras įklimpo: fasadas sugadintas, žala milžiniška, o pabaigos nematyti (3)