Tarptautiniu mastu vis dažniau kalbama apie biofilinį dizainą, neuroarchitektūrą ir kitas kryptis, kurios architektūrą vertina kaip emocinę gerovę ir kokybišką poilsį padedantį kurti veiksnį.
Ši pasaulinė kryptis jau skinasi kelią ir Lietuvoje. Vienu ryškiausių jos pavyzdžių tapo architektūros studijos „Arches“ sukurtas gamtos terapijos kompleksas „Sanctum“, pelnęs tarptautinių architektūros apdovanojimų „Architizer A+Awards“ komisijos nugalėtojo („Jury Winner“) titulą „Design for Wellbeing“ kategorijoje. Nuo šiol lietuvių projektas puikuosis prie ankstesniais metais šioje kategorijoje įvertintų, gerai tarptautiniu mastu žinomų projektų tokių kaip kaip „Löyly“ („Avanto Architects“) Suomijoje, „Maggie's Centre Barts“ („Steven Holl Architects“) Londone ir kt.
Architektūra tampa ketvirtuoju gerovės ramsčiu greta mitybos, judėjimo ir miego
Kas lemia pokyčius? Pasak regeneratyvumo ekspertės Monikos Peldavičiūtės, tai nėra trumpalaikė mada, o iš esmės besikeičiantis požiūris į architektūros paskirtį.
Susiję straipsniai
„Jeigu 20-ą amžių buvo galima vadinti efektyvumo architektūros amžiumi, tai 21-asis amžius vis labiau tampa gerovės architektūros era. Jeigu 20-ame amžiuje dominavo funkcionalumas, efektyvumas ir estetika, tai 21-ame amžiuje vis dažniau kalbama apie ketvirtą kriterijų – žmogaus nervų sistemos gerovę. Šiandien architektai vis dažniau klausia ne kiek žmonių tilps šiame pastate? bet kaip žmonės čia jausis po trijų valandų, trijų dienų ar trejų metų?“, – sako M. Peldavičiūtė.
Viena ryškiausių šios krypties apraiškų – biofilinis dizainas, kai erdvės projektuojamos taip, kad stiprintų žmogaus ryšį su gamta per natūralią šviesą, medžiagas, kraštovaizdį, garsus, kvapus ir natūralius ritmus. Greta jo vis daugiau dėmesio sulaukia neuroarchitektūra ir vadinamoji „tylioji architektūra“, orientuota į žmogaus emocinę gerovę.
„Pastarąjį dešimtmetį ši kryptis iš nišinės tapo viena svarbiausių pasaulinės architektūros tendencijų. Šiandien ji taikoma ne tik poilsio projektuose, bet ir biuruose, mokyklose, ligoninėse, senjorų namuose, viešbučiuose, net oro uostuose“, – teigia M. Peldavičiūtė.
Pasak jos, viena svarbiausių ateities architektūros funkcijų bus ne suteikti žmogui daugiau galimybių veikti, o sukurti daugiau galimybių tiesiog pabūti.
Aplinka padeda atstatyti nervų sistemą
Šios pasaulinės tendencijos atsispindi ir pasauliniu pavyzdžiu tapusiame, Lietuvoje įgyvendintame gamtos terapijos komplekse. Pasak M. Peldavičiūtės, tikslas buvo ne pastatyti dar vieną poilsio kompleksą, o sukurti aplinką, padedančią žmogui atsitraukti nuo kasdienio tempo ir atsistatyti.
„Idėja gimė iš noro sukurti vietą, kurioje žmogus galėtų ne vartoti patirtis, o jas iš tiesų išgyventi. Vietą, kurioje poilsis būtų suprantamas ne kaip pramoga ar stimuliacija, o kaip nervų sistemos atsistatymas, dėmesio atkūrimas ir santykio su gamta susigrąžinimas“, – sako ji.
Svarbiausias tikslas buvo ne įterpti pastatus į gamtą, o sudaryti sąlygas žmogui ją patirti.
„Tai labai artima neuroarchitektūros principams, teigiantiems, jog mūsų nervų sistema geriausiai atsistato aplinkose, kurioms būdinga „minkštoji fascinacija“ – medžių judėjimas vėjyje, šviesos ir šešėlių žaismas, vandens garsas ar paukščių balsai. Tokia aplinka leidžia smegenims pailsėti nuo nuolatinio informacijos apdorojimo“, – pasakoja M. Peldavičiūtė.
Kai architektūra nekonkuruoja su gamta
Pasak architektūros studijos partnerio Arūno Liolos, pagrindinis tokių projektų įkvėpimo šaltinis – pati gamta.
„Įkvėpėjas ir pagrindinis argumentas – natūrali lietuviška gamta. Miško laukymės, augalai, pavieniai medžiai, jų kuriamos emocijos ir potyriai. Paprasčiausiai šių dienų su poilsiu susijusiems projektams reikia ieškoti bendrystę kuriančios architektūros – ne egzistuojančios atskirai, bet tampančios šios aplinkos dalimi. Tyliai kalbančios, kaip ir supanti gamta“, – sako A. Liola.
Todėl architektūroje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik pastato formai, bet ir natūraliai šviesai, žmogaus judėjimui erdvėje, santykiui su kraštovaizdžiu bei galimybei patirti gamtą.
„Kuriant su gamta susiliejančią architektūrą, svarbu sukurti kuo daugiau skirtingo charakterio erdvių ir galimybių leisti laiką gryname ore. Tad, pavyzdžiui, formuojami nedideli kiemeliai tampa tarsi tylos pauzėmis, padedančiomis sustoti ir nurimti. Pagrindinis dėmesys skiriamas taikiam žmogaus ir gamtos dialogui, tyliam pasakojimui ir klausymuisi“, – pasakoja A. Liola.
Tylioji revoliucija tik įsibėgėja
Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir statybų projektų valdymo bendrovė „Viconus“ pasak kurios vadovo Renato Viršilo, tarptautinis įvertinimas šiame kontekste svarbus ne tik kaip architektūrinės idėjos pripažinimas, bet ir kaip priminimas, kad tokių projektų rezultatas priklauso nuo itin tikslaus jų įgyvendinimo.
„Siekiant, kad pastatas darniai įsilietų į aplinką, atsiranda nemažai nestandartinių sprendimų, kuriuos reikia realizuoti tiksliai. Svarbiausia, kad statybos procesas nepažeistų esamos aplinkos, architektūriniai sprendimai būtų įgyvendinti taip, kaip numatyta, o projektuotojai, rangovai ir užsakovas veiktų kaip viena komanda. Net ir nedidelis nukrypimas gali paveikti galutinį rezultatą“, – teigia R. Viršilas.
Būtent todėl tokie projektai reikalauja ne tik bendros statybų valdymo kompetencijos, bet ir specifinės patirties. Čia itin svarbus preciziškas sprendimų koordinavimas tarp projektuotojų, užsakovo ir rangovų. Daug lemia ir skaidri projekto kontrolė – aiškus biudžeto, grafikų ir priimamų sprendimų valdymas, aiški komunikacija ir sprendimų fiksavimas. Tai leidžia ne tik sumažinti rizikas užsakovui, bet ir užtikrinti, kad galutinis rezultatas atitiktų architektūrinę idėją bei kuriamos patirties kokybę.
Bendrovės vadovas įsitikinęs – tokių projektų ateityje tik daugės.
„Jau dabar matome aiškią kryptį – tokių projektų daugėja, kartu didėja ir jų sudėtingumas. Lietuvoje tai dar nėra masinis reiškinys, tačiau kryptis matoma. Tokie projektai orientuojasi ne tik į funkciją, bet ir į aplinką bei bendrą patirtį. Užsienyje, ypač Šiaurės Europoje, tai jau įprasta praktika. Ši tendencija stiprės ir Lietuvoje, nes auga kokybiško poilsio poreikis, o investuotojai vis dažniau vertina ne tik statinį, bet ir visą kuriamą patirtį“, – sako R. Viršilas.
Poilsio architektūroje vykstanti tylioji revoliucija rodo, kad ši kryptis dar tik įsibėgėja. Ateityje pastatų vertė vis dažniau bus matuojama ne vien kvadratiniais metrais ar architektūriniais sprendimais. Ne mažiau svarbu taps tai, ar žmogus tokioje erdvėje gali atsipalaiduoti, atgauti dėmesį ir bent trumpam pabėgti nuo kasdienio triukšmo.