Vienu svarbiausių šiandienos akcentų tampa M.K.Čiurlionio koncertų centras, kuris taps ne tik naujuoju traukos tašku, bet ir dar vienu svarbiu miesto atsigręžimo į Nemuną žingsniu.
Apie Kauno tapatybę, šį išskirtinį projektą ir ateities perspektyvas savo mintimis pasidalijo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, „Paleko architektų studijos“ įkūrėjas ir vadovas Rolandas Palekas.
– Jeigu reikėtų nupasakoti Kauno veidą, kaip jį apibūdintumėte?
Susiję straipsniai
– Iš Kauno niekas neatims Lietuvos dvasinio ir mentalinio lietuviškumo centro statuso. Kaunas yra ir vienareikšmis moderniosios Lietuvos centras – ir tai sakau ne tik geografine ar susisiekimo prasme.
Jeigu kalbame apie miesto veidą, per pastarąjį dešimtmetį jis labai pasikeitė į gerąją pusę. Visi tuos pokyčius matome. Vilniuje pokyčių taip pat gausu, tačiau jis man lieka garbus, paslaptingas istorinis Lietuvos centras.
– Kaip kilo M.K.Čiurlionio koncertų centro idėja eiti į santykį su upe?
– Ieškant čiurlioniškumo. Kai buvo paskelbta, jog koncertų centras turės būtent šį vardą, supratome, kad turime atrasti santykį su juo pačiu – M.K.Čiurlioniu.
Pamenu, kai visa studija nuvykome į vietą, vaikščiojome dešiniuoju ir kairiuoju Nemuno krantais. Tuo metu vandens lygis buvo aukštesnis nei įprastai ir man jis priminė didžiulį veidrodį.
Tuomet supratau, kad šioje vietoje kylantis pastatas neturi būti labai didelis, – jį sups žalia, subtili aplinka, sodybos, tačiau dėl savo atspindžio jis galėtų padidėti.
Kilo klausimas, kaip sukurti išskirtinį pastatą, kuris savo masteliu neužgožtų aplinkos. Taip ir užsikabinome už veidrodžio efekto. Jis man labai siejasi su vienu įsimintiniausių M.K.Čiurlionio paveikslų – „Ramybė“. Jame labai ryškus vandens atspindys. Taip ir kilo mintis sukurti pastatą, kuris būtų nužengęs į vandenį.
– Prieš metus minėjote, kad nerimaujate dėl koncertų salės lenktų stiklo fasadų. Kaip šiuo klausimu jaučiatės šiandien?
– Šiandien šiuo klausimu esu didesnis optimistas, džiaugiuosi, kad viskas juda į priekį. Verta prisiminti, kad kokybės sėkmė ir rezultatas susideda ne iš dešimčių, bet turbūt iš šimtų nedidelių gerų atsakymų.
– Ko reikia tokiai erdvei, kad ji kvėpuotų ir netaptų tik gražiu pastatu?
– Labai geras klausimas. Pirmiausia reikia žmonių, kurie toje erdvėje gerai jaustųsi. Šiuo metu statomas pėsčiųjų tiltas, manau, suteiks didelį impulsą šiai vietai. Tačiau vien to nepakaks.
Labai svarbus ir patrauklus ekologiško judėjimo maršrutas kairiuoju Nemuno krantu palei pat vandenį – nuo Vytauto Didžiojo iki M.K.Čiurlionio tilto. Kairiajame Nemuno krante jis natūraliai jungsis su Nemunaičių kvartalu, o centrą bus lengviau pasiekti iš Nemuno salos.
Tuomet beliks tik tinkamai surežisuoti patį viešąjį taką, kad žmonės ne tik pravažiuotų dviračiais arba pėsčiomis praeitų pro šalį, bet ir turėtų priežastį stabtelėti.
– Kokią reikšmę Nemunas turi šiame projekte?
– Nemuną miestas vis aktyviau įsileidžia į Kauno centrą, jis tampa ne skiriančiuoju, bet jungiančiuoju. Kaip ir visuomet, kiekviename projekte ieškai stiprios urbanistinės idėjos.
Šiuo atveju nusprendėme gana ryžtingai keisti kranto liniją, nes žvelgdami į šią vietą supratome, kad turime sukurti uostelį. Norėjosi, kad žmogus, tarkime, Kulautuvoje, galėtų įsėsti į savo laivelį, atplaukti į koncertą ir po jo grįžti namo.
Laivyba sparčiai auga. Tikiu, kad ateityje vis daugiau miestelių turės savo prieplaukas ir vandens transportą. Noriu, kad šis koncertų centras įaugtų į bendrą miesto vaizdą kaip neatskiriama Kauno dalis ir kad niekam net nekiltų mintis, jog jo čia galėjo ir nebūti.
– Nemunaičių kvartalas dažnai minimas kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip miestas atsigręžia į upę. Kokia buvo šios idėjos mintis?
– Dialogas tarp upės ir miesto artimas ne man vienam. Dabar realizuojamos idėjos atsirado diskutuojant kartu su kolegomis kauniečiais dar pirminėje stadijoje, vizijos kūrimo metu – kaip turi būti elgiamasi kairiajame Nemuno krante.
Seniai kalbame apie tai, kad miestai turi atsisukti į savo upes. Kitaip tariant, turi būti sukurtos patrauklios, malonios prieigos prie pat vandens.
Greitkeliai ir plačios miesto gatvės krantinėse yra skirti automobiliams, o ne žmonėms, ir tai yra blogis. Ši mintis tvyrojo ore jau gana seniai.
Kai mums atsirado galimybė projektuoti pastatus sklype ant Nemuno kranto, kurio nuo upės neskiria jokia gatvė, neabejojome, kad turime išnaudoti šią progą ir tęsti vizijoje pasirinktą kryptį.
Ta režisūra negalėjo vykti kitaip, kaip tik bandant žmones kuo labiau priartinti prie vandens. Todėl ir patys pastatai nusileido prie pat vandens. Pėsčiųjų promenada, takai, suoliukai, pirmųjų aukštų terasos – visa tai priartėjo prie upės.
Net skersines gatveles formavome su nuolydžiu vandens link, kaip ir istorinėje Kauno dalyje prie Vytauto bažnyčios. Eidamas gatve žmogus jaučia, kad artėja prie vandens, jį mato. Mus šioje vietoje įkvėpė pats Kaunas.
– Kai laimite architektūrinį konkursą, kas ateina pirmiausia – džiaugsmas ar suvokimas, kad dabar prasidės tikrasis darbas?
– Pirmiausia, žinoma, būna džiaugsmas: „O! Jeeee!“ Aišku, supranti, kad laimėtas objektas bus didelis, ilgalaikis, turbūt statomas etapais, tuomet nusiteiki ilgam procesui. Vis dėlto dar nežinai, kada prasidės tolesnės derybos ir ar jos apskritai prasidės.
Kaune buvo laikas gal prieš dešimt ar net dvidešimt metų, kai vykdavo konkursai, išrenkami nugalėtojai, tačiau galiausiai niekas jų nerealizuodavo ir projektai taip ir likdavo neįgyvendinti. Tai jau buvo įprasta.
Kai 2017 metais laimėjome M.K.Čiurlionio koncertų centro konkursą, turėjau lygiai tokią pačią abejonę. Laimei, ji nepasitvirtino.
– Ko linkėtumėte Kaunui?
– Kaunas ir kauniečiai visuomet turėjo stiprų vidinį optimizmą ir pasididžiavimą savo identitetu. Linkėčiau, kad būtent tai ir išliktų.
Kaunas labai glaudžiai susijęs su architektūra.
Tarpukariu, tapęs laikinąja sostine, Kaunas per labai trumpą laikotarpį pasistatė aukščiausio lygio pastatus.
Tai jaunas, modernus, žaižaruojantis miestas, o jaunystei visuomet yra būdingas optimizmas. Prieš šimtmetį pražydusi optimizmo dvasia vis dar gyva.
Kartais ji nuslūgsta, kartais vėl pakyla.
Tačiau šiandien man atrodo, kad Kaunas yra naujoje optimizmo bangos viršūnėje ir tai reikėtų stengtis išlaikyti kiek įmanoma ilgiau.