Kiek kvadratinių metrų užtenka varguoliui, o kiek - turtuoliui?

Lietuvis visuomet norėjo kuo erdvesnio būsto, ir niekam tai ne paslaptis. Prisimenu, ir aš kažkada norėjau tokio: kai 1995 metais išvykau į Britaniją, svajojau, kaip išsinuomosiu Londone ką nors tokio, ką rodo nekilnojamojo turto paskolų arba draudimo bendrovių reklamos – na, kad būstas būtų su keturių ar penkių metrų aukščio lubomis, ilgomis užuolaidomis, kurioms pakabinti reikia specialiai apmokytų darbininkų, ir kad už langų būtų miesto aikštė arba senos bažnyčios (tai, kad dabar gyvenu taip ir dar geriau, yra nebe taip svarbu – tiesą pasakius, neturėčiau net to minėti, kad nesprogtumėt iš pavydo).

"Kai pagalvoji, kiek to ploto ir tereikia, juk nedaug tuose namuose ir būnam“, - tai guodžiasi mažuose butuose gyvenantieji.<br>D.Umbraso nuotr.
"Kai pagalvoji, kiek to ploto ir tereikia, juk nedaug tuose namuose ir būnam“, - tai guodžiasi mažuose butuose gyvenantieji.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

Nov 21, 2014, 5:29 PM, atnaujinta Jan 20, 2018, 9:58 PM

Atvykęs tada į Britaniją, patyriau nušvitimą (tamsiojo nušvitimo prasme): supratau, kad tokie būstai, kokie būna reklamose, kainuoja išsinuomoti tiek (savaitei), kiek vidutinis šalies gyventojas uždirba per tris mėnesius, ir šalti, gysloti realybės pirštai pirmą kartą paglostė man smilkinius.

Jau vėliau sužinojau, kad vidutinė virtuvė, kurią reklamos agentūros naudoja fotografijai, kur rodoma laiminga šeima, priimanti draugus naujame name, yra maždaug 60 kvadratinių metrų dydžio arba aštuonis kartus didesnė, nei realiai anglų gyvenama virtuvė. Daugeliu atveju ten net ne virtuvė rodoma, o studijoje sustatytos dekoracijos, kur vakaro saulę iš už butaforinių langų atstoja specialios lempos.

Per visą savo istoriją lietuviai, gyvenantys prie žemės, neturėjo didelių problemų gyventi erdviai, nes gyventojų tankis nebuvo didelis, statybinės medžiagos (medžio) buvo galima gauti be apribojimų ir pigiai, ir todėl buvo įprasta prie didelės erdvės.

Šitai paskui apribojo tik kolūkinė statyba ir vadinamieji alytnamiai, gaminami namų statybos kombinatuose ir surenkami vietose – ten jau atsirado taupymas, siauri koridoriai ir vonios kambariai, kuriuose galima buvo apsisukti tik tol, kol ten nebuvo skalbyklės. Nežinia, kas geriau – ar skalbyklė, užimanti visą laisvą vonios kambario grindų plotą, ar laisvas grindų plotas, tačiau vonioje nuolatos pamerkti ar skalaujami kokie nors skalbiniai.

Nors ir keista, tačiau po karo, vadinamosios chruščiovkės buvo statomos ne tik pakankamai tvirtos, storomis sienomis, su gera garso izoliacija – ne tyčia apgalvota, tiesiog dar tada gipso kartono plokščių niekas pertvaroms nenaudojo – bet ir erdvios, aukštomis lubomis ir dideliais langais. Šie butai Lietuvos miestuose ligi šiol užtikrina pakankamai patogų gyvenimą, išskyrus galbūt galutinai susidrožusias santechnines komunikacijas (elektros instaliacija dažniausiai jau pakeista).

Ar tai reiškia, kad po Antrojo pasaulinio karo miestuose buvo gyvenama patogiai? Nieko panašaus, paprasčiausiai į tuos butus būdavo sugrūdama per daug žmonių (dažniausia problema būdavo iš kaimo perkeliami į miestą nusenę tėvai – nieko blogo prieš juos pasakyti nenorėčiau, tačiau nei privatumo, nei komforto seni bambekliai nedovanodavo).

Galutinai erdvės svajonę nužudė (arba bent jau dešimtmečiams užmigdė) stambiaplokščių daugiabučių namų statyba, ir įvesti normatyvai, kiek žmogus galėjo tikėtis gyvenamojo ploto. Tie laikai išgujo iš gyvenimo miegamąjį arba bent jau paliko jį tik vieną bute (visi kiti galėjo miegoti kitos paskirties kambaryje ant sudedamos sofos-lovos, varguolių išradimo, priartinusio mus prie Šanchajaus situacijos: baimė švaistyti pinigus ir plotą dabar jau mūsų kraujyje, ir daugelis ligi vengia pirkti neišlankstomą, vien tik sofos paskirties sofą, nes visuomet geriau turėti galimybę suteikti nakvynę dar vienam žmogui, į viešbutį juk nesiųsi, ten tik turtingi užsieniečiai nakvoja).

Neliko ir valgomojo: tiesa, svetainėje buvo ir yra valgomasis stalas su kėdėmis, tačiau jis pasidarė skirtas tik brangiems svečiams, kaip ir išeiginės lėkštės – gerų daiktų varguolis sau nenaudos, kad nepriprastų prie gero ir, gink Dieve, netaptų nevarguoliu; jis tik prieš ateinančius rodysis neva turintis gražių daiktų, bet šiaip gyvenime jam bus gerai ir virtuvėje ant taburečių sėdėti ir iš nudaužytų lėkščių maitintis. Kam reikia to grožio, kai niekas nemato.

Gyventojų tankis Lietuvoje ligi šiol yra vienas mažiausių pasaulyje, nors jums, be abejo, taip neatrodo, kai laukiate įstrigę transporto spūstyje Vilniuje, leisdamiesi nuo Šeškinės kalno ryte arba po darbo bandote pasistatyti automobilį Panevėžio „Babilone“, kur susirenka visi miesto gyventojai (negali jų kaltinti, nes daugiau tame mieste nelabai yra ką veikti, bent jau taip man sakė tie miesto gyventojai, kurie ten užaugo ir džiaugėsi pasprukę kur nors kitur).

Tokiais momentais atrodo, kad Lietuvoje mes gyvename kaip kokiame nors Honkonge arba Singapūre, kur neturtingesni žmonės dažnai miega pamainomis (kol vienas darbe, kitas ilsisi lovoje), o turtingesni gyventojai, su kuriais vienoje patalpoje gyvena aptarnaujantis personalas – auklės ir namų tvarkytojos – gali pasidžiaugti šeimyninio gyvenimo džiaugsmais tik šeštadieniais, kai tos pačios auklės išveda vaikus į parką, kad šeimininkai galėtų netrukdomai pasimylėti.

Žinoma, buvo trumpas periodas, kai po nepriklausomybės visi pradėjo statyti didelius ir erdvius namus – net per didelius (kurie, nebaigti, ligi šiol riogso prie Klaipėdos ir Kauno), tačiau tuomet erdvei atsliūkino kitas žudikas: šildymo kainos. Jis nužudė visas buvusias ambicijas ir dar sutrypė ant kapo klumpakojį.

Šiandien visi jau pripratę prie to, kad tikėtis didelių erdvių naujos statybos būste neverta. Daugiabučiai yra sumažinę lūkesčius taip, kad net saldainio gražumo brošiūrose matyti, kad butai yra ankšti kaip velnias, iš balkonų likęs vien pavadinimas, lubos žemos, ir visaip stengiamasi sugrūsti kuo daugiau gyventojų į kuo mažesnį sklypą.

Net ir automobiliams yra suprojektuojamos tokio dydžio statymo vietos, kad jose galima būtų patogiai sustatyti automobilius tik tada, jei Lietuvoje visi važinėtų tokio mažumo automobiliais, kokiais iš tikrųjų niekas nevažinėja.

Užstatytuose buvusiuose sodų sklypuose viską riboja nedidelis plotas, kuriame reikia sugrūsti pastatą ir būtinai garažą (juo labiau, kad ir kiemas ne toks, ir privažiavimai tarp namų ne tokie, kad automobilį galima būtų pastatyti kur nors kitur, o po žeme pastumti garažą ir brangu, ir dažnai pernelyg sudėtinga, kai visas projektas yra gana biudžetinis).

Net ir turėdami didelį sklypą, išsikėlę į miesto papilves miestiečiai dažniausiai galvoja ne apie plotą, o apie kambarių skaičių, nes būtent jis vis dažniau parodo ateinantiems svečiams, kaip prakutę yra šeimininkai ir, kaip jie patogiai gyvena.

Kartais dar galima užčiuopti, kad šeimininkas norėtų iš tiesų gyventi kitaip – ne veltui yra vartomi, dūsaujant, architektūros žurnalai, ir straipsniai apie puikius namus ir interjerus yra skaitomi taip, lyg juose būtų vaizduojamos nuogos moterys. Tačiau visą nuoskaudą užglaisto save apgaudinėjantis tylus pasakymas: „Nieko, užtat šiaip jau jaukiai – kai pagalvoji, kiek to ploto ir tereikia; mes nedaug tuose namuose ir būnam“.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.