Dainininkė anksčiau jautėsi lyg čigonė, gyvenanti ant lagaminų, – gyveno ir pas tėvus netoli Trakų, ir pas seserį Vilniuje. O kai užvaldė noras susikurti savo lizdą, nesėdėjo sudėjusi rankų – ėmėsi ieškoti būsto, kuriame pasijustų lyg namuose.
„Maniau, kad per ilgai užsibuvau be savo namų. Atėjo krizė, visi pradėjo pirkti butus, ir aš su ta banda kartu. Ieškojau, žiūrinėjau, vaikščiojau apie metus, tačiau vis atrodė, kad ne mano, netinka...
Buto Trakuose dairiausi ir seniau, bet jau buvau nuleidusi rankas – arba senos statybos, arba nekokioje vietoje. Kai vieną dieną sesuo atsiuntė nuorodą apie šiuos būstus, atlėkiau čia tą pačią dieną! Ir tą pačią dieną nusprendžiau, kad noriu čia gyventi“, – pasakojo dainininkė.
Evelinos tėvai gyvena 15 kilometrų nuo jos. Mažas miestelis, čia alsuojanti ramybė, senovinė Trakų pilis – viskas dainininkei arti širdies. Trakai Evelinai – lyg Lietuvoje esantis Paryžius.
Vilnius, nors ir dažnai čia būna, – ne E.Sašenko miestas. Ji juokėsi, kad jei reikėtų rinktis tarp sostinės ir Kauno, pastarasis, ko gero, jai būtų kur kas mielesnis. Todėl apsistojusi Trakuose ji jaučiasi puikiai. Juolab kad nuvažiuoti iki sostinės jai tetrunka apie pusvalandį.
Kaip įsirengti butą, atlikėja nusprendė pati. Ji nesamdė interjero dizainerių, idėjų sėmėsi tik iš savo minčių ir naršydama internete. Įsirengti namus jai padėjo tėtis, statybinėmis medžiagomis susitepti rankas teko ir pačiai.
„Kai reikėjo užsisakyti virtuvės baldus, pasijutau naujoke. Pasižiūrėjau internete, spontaniškai užsakiau tai, kas tuomet atrodė gražu. Svetainės stalą pagamino geriausias draugas specialiai man. Tai, kas tuo metu atrodė gerai, ir pirkau.
Kai įsikėliau, viskas man atrodė blogai! Grindys braižosi nuo batelių pakulnės, gal reikėjo klijuoti plyteles? Dažai miegamajame per tamsūs – perdažėme po savaitės. Atvežė pagamintą virtuvės komplektą, mėnesį jį bijojau išpakuoti, nes užsisakiau labai greitai ir daug nesvarstydama.
Galiausiai, kai įleidau meistrus jo montuoti, išvažiavau. Grįžusi į namus taip bijojau pamatyti virtuvę, kad paprašiau kolegos užeiti pirmą. O ką reikės daryti, jei nepatiks? Atsikvėpiau, kai pamačiau. Arba pripratau prie visko, nebesureikšminu“, – šypsojosi E.Sašenko.
Ką šiandien darytų kitaip? „Pirkčiau kitą butą“, – juokėsi Evelina. Pagyvenusi čia pusmetį ji šiek tiek gailisi, kad anksčiau nepagalvojo apie ateitį ir neįsigijo didesnio būsto.
„O jei atsiras svajonių princas? – kvatojosi dainininkė. – Na, tada tegul vyras stato namą. Minčių apie meilę visada turiu, tačiau jau žinau, kad aš galiu manyti vienaip, o gyvenimas pasisuks visai kitaip. Ir prieš trejus metus maniau, kad jau sutikau svajonių princą. Ačiū Dievui, kad jis atėjo ir išėjo, tik galėjo greičiau!“
Dainininkė laukia vasaros ir svajoja apie baldus į didžiulę terasą, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į tyvuliuojantį ežerą. Gulėti, valgyti ledus ir apie nieką negalvoti – taip ji svajoja leisti laisvus vakarus.
Terasoje ji jau pasisodino vazoninių gėlių, išnešė čia kėdes. Mergina juokauja, kad rengs čia šokių vakarus. Evelina savo namuose jaučiasi lyg atostogaudama, čia ji atsipalaiduoja tiek, kad sunkiai sekasi susikaupti darbui. Gyvendama mieste ji jautėsi nuolat lekianti ir bėganti, o savo namuose – rami ir pakylėta.
Iš pradžių svarsčiusi, kad jai nereikia veidrodžio, šį namų aksesuarą mergina nusipirko vos praėjusią savaitę. Čia nėra ir televizoriaus – jo Evelinai tiesiog nereikia. Filmus ji žiūri per kompiuterį, o jei norėtų didesnio ekrano, mieliau nei televizorių rinktųsi projektorių.
Mergina atviravo, kad bute dar daug ko trūksta – paveikslai dar nekaba ant sienų, iki šiol nepavyksta nuspręsti, kokių šviestuvų nori svetainėje, o kavą ar arbatą svečiams ruošia vandenį kaisdama ne virdulyje, o puode. Mintyse – ir terasos pakraščių apželdinimas, kad šiek tiek atsiskirtų nuo kaimynų. Tačiau tai – jau tik smulkmenos.
Jausmas, kad čia – jos erdvė, kur kas svarbesnis. Ji kiek nerimavo pirmą kartą nakvodama naujuose namuose – juk būna vietų, kur nepavyksta užmigti. Nuogąstavimus kaipmat išsklaidė puiki aura.
„Vaikštinėju sau, viskas čia vyksta labai lėtai. Jaučiuosi kaip kaime, ištrūkusi iš miesto, viskas plaukia pasroviui kaip šis ežeras. Labai gerai čia jaučiuosi.
Niekada nebuvau klubų ir vakarėlių gerbėja, bet dabar vis dažniau juos rengiu namuose! Draugai čia mielai atvažiuoja, visiems įdomu, o aš pradėjau daug gaminti! Niekada gyvenime nesu tiek laiko praleidusi virtuvėje, kiek dabar – nors to išmokau. Picos, sumuštiniai, įvairios užtepėlės – čia jau esu virtuozė“, – šypsojosi dainininkė.
Evelina svajoja apie labradorų veislės šunį, tačiau kol kas šiam svarbiam žingsniui nesiryžta. Mat rytais ji mėgsta pamiegoti, dažnai nebūna namuose, o kankinti gyvūno nenori. Todėl prieš tris mėnesius ji įsigijo apvalų akvariumą ir žuvelę.
„Bet jos nei paglostysi, nei su ja pasikalbėsi... Gal nusipirkti katiną? Šių gyvūnų nemėgstu. Mažo šuns irgi nenoriu, tai ir gyvenu viena“, – pasakojo atlikėja.