Restorano ašis – baras
Tamsios patalpos be langų, aukštos lubos – kaip jas paversti jaukiomis, šiuolaikinėmis? Restorano šeimininkai turėjo savo viziją, tačiau visiškai pasitikėjo interjero dizainere architekte Skaiste Pesenkaite.
„Mūsų norai sutapo, tiesiog pabrėžėme, kad norime šiltos aplinkos, kurioje lankytojai atsipalaiduotų, nesinorėjo baltų staltiesių, konservatyvumo, šaltų atspalvių“, – pasakojo P. Serebrinskis.
Stilius pradėtas kurti nuo baro, turinčio savo istoriją. „Mūsų pažįstamas pasiūlė iš Olandijos parvežtą barą, jį apžiūrėję neabejojome, kad jis puikiai tiks interjerui, tad restauravome ir matome, kad šis baras puikiai įsiliejo į interjerą“, – baro istoriją pristatė P. Serebrinskis. O architetkė pridūrė, kad prie tokio baro norėjosi pritaikyti antikvarinius baldus, kurie suteiktų jaukumo.
„Iš pradžių erdvė nebuvo tvarkinga, norėjosi vientisumo, jį padėjo sukurti tamsios spalvos, variniai, auksiniai elementai, antikvariniai baldai“, – pasakojo ji. Beje, antikvariatai šiame interjere ypač stiprus akcentas, jie dominuoja abiejose restorano salių zonose.
Pirmojoje, pagrindinėje, dėmesį atkreipia ne tik baras, bet ir šviestuvai, paveikslai, kilimai. Antrojoje salėje iš karto pastebimi šviestuvai, rasti draugų antikvariate. „Šviestuvus pasigaminome iš senovinių arbatinių, liaudyje vadinamų „samavaru“, o stalų kojas iš „Singer“ siuvimo mašinų, – pasakojo įkūrėjai.
Karaliauja medis ir oda
Interjero stilius tradicinis, subtilus, su šiek tiek eklektikos elementų. Pasak S. Pesenkaitės, buvo siekiama sukurti tvarkingą, estetišką aplinką. Nuotaika kuriama natūraliomis medžiagomis, daugiausiai – medžio ir odos. „Norėjosi ir šiek tiek prabangos akcento, tad siena dažyta metalizuotais dažais, tai netradicinis dažymas, kuomet patys kūrėjai gali prisidėti prie interjero kūrimo“, – sakė architektė.
Visame interjere dominuoja keli medžio atspalviai, kuriantys jaukumą. Nebuvo jokių kardinalių pokyčių, tiesiog pasirinkti netradiciniai sprendimai, prisitaikant prie esamo interjero. „Grindys buvo nuklotos senovinėmis plytelėmis, tad pasiūliau plyteles dažyti dviemis spalvomis keliais sluoksniais. Kodėl? Jei ateityje nusitrintų, matytųsi keli spalvų tonų perėjimai“, – dalijosi netradiciniais sprendimais architektė.
Ne mažiau įspūdingi ir kilimai, restorano šeimininkai pasakoja, kad persiški rankų darbo kilimai atkeliavo iš Kauno, ten jais prekiauja bičiuliai. „Klausėme istorijų, kaip šie kilimai megzti, kokie raštai, o labiausiai įsiminė istorija apie kilimėlį su juodomis dėmelėmis, kurios mums iš pradžių atrodė kaip purvo dėmės, o bičiulis papasakojo, kad tai iš Sirijos regiono, kur kasama anglis, atvežtas kilimas, ant kurio ir nusėdo anglis dėmelėmis“, – prisimena kilimo atkeliavimo į restoraną pradžią Povilas.
Arūno Rutkaus meno potėpiai
Interjero stilių išryškina ir dailininko Arūno Rutkaus paveikslai. „Man labai patinka šio restorano pavadinimas, iš karto įsivaizdavau, kad tiktų paveikslai, kurie asocijuotųsi su Afrika“, – sakė dailininkas. Ir išties, egzotiško pavadinimo restorane – trys paveikslai, kuriuos įkūrėjai pasirinko neatsitikinai. Viename iš paveikslų – egiptietė, kituose azijietiškų bruožų moterys, papildančios išskirtinę restorano aplinką.