„Jei nori netradicinių sprendimų ar truputį išprotėjusio interjero, žinau, kas tai gali padaryti“, – greitai sumojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros projektavimo dėstytojas. Jis jau kurį laiką stebėjo, kaip kuria jo buvęs studentas Markas Grinevičius su kompanija „Noarchitects“.
Per pirmąjį Marko ir buto savininkų susitikimą buvo svarstoma, kad architektai tik padės suprojektuoti turėklus, dar „šį bei tą“. Tačiau po kelių pokalbių bei jaunų kūrėjų pasiūlymų jie atsipalaidavo ir leido jaunimui kurti kone savarankiškai.
Trisdešimtmetis Markas pirmiausia ėmėsi studijuoti aplinką, kurioje turėjo sukurti į du padalyto būsto interjerus.
Trumputėje Gėlių gatvėje dauguma namų statyti XIX amžiaus pabaigoje–XX pradžioje, o jų eklektiškas architektūros stilius išduoda, jog tuomet čia gyveno pasiturintys žmonės. Tik daug vėliau situacija ten keitėsi – erdvūs būstai buvo suskirstyti į kelis mažus, apgyvendinti bet kokie žmonės. Taip buvęs gero vardo kvartalas per daugybę metų virto bevardžiu, dulkėtu stoties rajono užkampiu. „Baisiausia Vilniaus gatvė“, – taip ją pavadino architektūros fotografas Leonas Garbačauskas.
Tiesa, yra vilties kad aukso amžius į ją sugrįš – ten po truputį keičiasi gyventojai, Markas žino, kad butus ten įrengia dar keli kolegos.
„Bandyti atkurti gerųjų laikų dvasią šiame būste mums pasirodė ne pats įdomiausias sprendimas. Taip pat nenorėjome užsakovo priblokšti formomis ar spalvomis. Nutarėme moderniai pažvelgti į namo autentiškumą ir sukurti švarią ir jaukią erdvę“, – pasakojo architektas.
134 kv. metrų erdvėse šiuolaikiškos interjero architektūros detalės tik dar labiau pabrėžė pastato istoriją. Pagrindiniams akcentams architektai pasirinko dvi medžiagas – neapdirbtą plieną bei medį – arkinių langų mediniai apvadai, sienų apdaila bei baldai kontrastuoja su metalinėmis laiptų pakopomis ir turėklų statramsčiais. Viskas tobulai dera prie šviesios plytinės 4,2 metrų aukščio sienos.
„Abiejuose interjeruose kiekvieną detalę kūrėme itin kruopščiai, tačiau kartu sąmoningai siekėme palikti netobulumo įspūdį“, – sakė Markas. Jo nuomone, toks suplanuotas neištobulinimas galėtų tapti jų architektūrinio biuro skiriamuoju braižu, estetine išraiška.
Tik, žinoma, statybininkams tai nepatinka. „Vėl nesąmonės“, – atsidūsdavo jie, vos „Noarchitects“ sugalvodavo ką nors įdomaus.