Būstą šalia Pavilnio regioninio parko išsirinkusi šeima džiaugėsi atradusi vietą, kurią supa gamta ir ji yra netoli miesto centro. „Kotedžas įrengtas prie pat miško, šiek tiek baiminausi, jog viduje trūks saulės šviesos, todėl stengėmės kuo mažiau skaidyti čia esančias patalpas, tam, kad krentanti saulės šviesa pasiektų kuo daugiau namo erdvių“, – pasakojo interjero autorė architektė Ieva Prunskaitė.
Tinkamai suplanuoti šio būsto erdves nebuvo taip lengva, mat kvartalo plėtotojai vietoj dviejų aukštų namo planavo įrengti du atskirus butus, tam jau buvo paruošti ir du atskiri įėjimai. Todėl architektei teko rekonstruoti kai kuriuos sprendimus, pakeisti laiptų vietą.
„Keturių asmenų šeimos kotedžas užima vos 120 kv. metrų plotą, todėl teko nemažai pasukti galvą norint jį suplanuoti ergonomiškai – juk ir tėvams ir vaikams reikėjo atskirų miegamųjų, vonios kambarių, darbo zonos“, – vardijo I.Prunskaitė.
Antrame aukšte esančią svetainę, valgomąjį, virtuvę ir darbo vietą nuspręsta išlaikyti vienoje erdvėje. Darbo zona čia subtiliai atskirta aukšta knygų lentyna, viena jos pusė uždengta stiklu, izoliuojančiu garsą.
„Tinkamai suplanuotos erdvės sukuria gerokai didesnės nei 120 kv. metrų erdvės įspūdį. Pavyzdžiui, vonios kambarys nuo tėvų miegamojo atskirtas stikline pertvara ir balta spinta, atrodančia tarsi siena.
Sujungtas miegamojo ir vonios kambario erdves galima dažnai aptikti mūsų darbuose, tačiau šiuo atveju tai nebuvo kažkoks įnoris, nesuteikiantis funkcinės prasmės. Abi šios erdvės buvo gana mažos, tad įrengus stiklinę pertvarą pavyko jas optiškai padidinti. Kartu ir sutalpinti vonią su dušu ir kitais reikalingais daiktais“, – pasakojo architektė.
Būsto interjeras – nestandartinis. Kūrėja kartu su šeimininkais nusprendė nedengti didžiosios dalies monolitinių sienų, kurios puikiai tiko eksponuoti spalvingąją rytietišką tekstilę ir senovinius baldus.
Medinėmis lentelėmis dengtos lubos ne tik tapo namo fasado tęsiniu, bet ir derėjo prie pilkšvo monolito. Prie šios medžiagos priderintos ir panašaus atspalvio medinės grindys.
„Nerūdijančio plieno virtuvė buvo šeimininkų pageidavimas – jie norėjo, kad ji primintų profesionalią kavinėse įrengtą virtuvę. Plienas čia tiko ne tik dėl savo spalvos, bet ir dėl praktiškumo“, – teigė architektė.
Dar vienas ypatingas būsto atributas – juoda krosnelė, įgavusi skulptūrišką formą ir puikiai matoma iš daugelio namų erdvių.
Šis darbas dalyvauja portalo lrytas.lt, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir Lietuvos architektų sąjungos organizuojamame interjerų konkurse „Mano Erdvė 2016“.
