„Tikrai žinau, kad nenoriu jokio provanso“, – jau per pirmą susitikimą moteris prisipažino kūrėjai. „O aš tokio čia ir nekurčiau!“ – nudžiugo 31 metų architektė. 1978-ųjų statybos daugiabutyje šis Prancūzijos kaimo stilius atrodytų išties komiškai, o Ainei labai svarbu kontekstas, interjeras turi derėti aplinkoje.
Žodžiu, abi moterys greitai rado bendrą kalbą – buvo nutarta maždaug 70 kvadratinių metrų plotą paversti šviesiais, spalvingais, jaukiais namais. Tiesa, šeimininkė pabrėžė, kad jie dar turi būti ir praktiški. Na, kuo mažiau tekstilės ir įvairių aksesuarų, kurie dulkes renka.
Iš vaikystės prisiminimų išplaukę formos ir švelnūs tonai Ainei padiktavo pagrindinį šio buto motyvą – lygiakraštį trikampį. Ši figūra atsikartoja įvairiose namų plokštumose, įvairiais masteliais bei tekstūromis, tad neatrodo nuobodžiai. Priešingai – butas įgijo charakterį.
Panašiai namai būdavo dekoruojami 8–9 dešimtmečiais Japonijoje, Danijoje, Vokietijoje – tokie interjerai buvo populiarūs, tačiau, įsitikinusi vilnietė architektė, ir šiandien jie atrodo šiuolaikiškai.
Subtiliai spalvingame fone Ainė elegantiškai išdėliojo savo pačios suprojektuotus baltus baldus, svorio interjerui suteikė ąžuolo grindys.
Po mažiau nei pusės metų darbas buvo baigtas. Trijų kambarių su virtuve butas virto dviejų miegamųjų ir erdvios svetainės su virtuvės zona butu.
Kodėl žmonės perka būstus, į kuriuos vėliau nemažai investuoja, senuose daugiabučiuose, užuot išsirinkę naujai pastatytame name? Juk tokia šiandien tokių pasiūla milžiniška.
Architektė turi paprastą atsakymą – ne visada apsimoka. O ir kai kurie nauji butai atrodo prasčiau, nes į juos patenka nedaug dienos šviesos, mat langai ten maži, arba jų nedaug, tų butų planavimas keistas. Kartais seno pasirinkimą lemia ir patraukli namo vieta.
