„O juk nuo dizainerio priklauso gyvenimo kokybė“, – neabejoja moteris, labai vertinanti, kai užsakovai į ją kreipiasi dar su „popieriniu“ namu, t.y. kol namo projektas nugulęs tik brėžiniuose, kai viską keisti, stumdyti ar griauti galima pieštuku. „Nes kai tenka taisyti projektuotojų klaidas jau pastatytame name, tai gerokai patuština šeimininkų kišenes“, – įspėja dizainerė.
Neseniai ji perbraižė visą 200 kvadratinių metrų namą, nes – kur tai matyta – vietos daug, o valgomojo stalo nebuvo kur pastatyti. Vėtrė stebisi, kaip tokio namo architektas galėjo lengva ranka iššvaistyti pusę namo ploto, pridarydamas niekaip nepanaudojamų užkaborių. Vėtrė ten pakeitė kone viską: holus, laiptinę, virtuvės vietą.
O jei tie žmonės nebūtų kreipęsi į ją? „Tiesiog už namą sumokėję nemenką sumą gyventų nepatogiai. Juk neieškosi antro būsto, – svarsto pašnekovė. – Kada gyventi, jei nuolat statybomis užsiimsi?“
Ji įsitikinusi, kad be profesionalo pagalbos susitvarkyti namą, kuriame viskas būtų „vietoje ir po ranka“, beveik neįmanoma, būtinai kas nors, bent metus pagyvenus, išlįs. Tačiau gali būti vėlu taisyti. O interjero dizaineris viską gali numatyti, nes yra sukūręs daugybę įvairių būstų – viengungiams, šeimoms su vaikais, šeimoms be vaikų, su šunimis ar katėmis.
„Dizaineris kaip kunigas, kuris šeimos neturi, bet moko kitus gražaus gyvenimo, nes turi patirties, tiek likimų regėjęs, raudų išklausęs, – netikėtai palygino Vėtrė. – Taip ir dizaineris, priėmęs šimtus sprendimų, žino, kada kas pasiteisina, o kada ne.“
Jau kokius penkerius ji nuolat važinėja kurti, kaip pati sako, periferijoje įsikūrusiems žmonėms, ir tuo labai džiaugiasi, nes „kuo toliau nuo Vilniaus – tuo žmonės ramesni“.
Pirmieji ne vilniečiai jos užsakovai buvo iš Panevėžia. Kelionė į šį miestą trečios kartos vilnietei prilygo nemažam įvykiui. Ten jai buvo įdomu viskas – vietinių tarmė, parduotuvių vitrinos, nuosavų namų tvoros, bažnyčios.
„Mažesniuose miestuose žmonės atrodo kitokie, jie kitaip rengiasi, kitaip elgiasi. Net kauniečiai yra malonesni, – įžvalgomis dalijosi moteris. – Sostinėje žmonės gyvena nuolatiniame judesyje, nuo to ritmo, tos zirzalynės jie tampa pikti, pilni nepamatuotų reikalavimų viskam – daiktams, aplinkai, tarpusavio santykiams. Mes čia visi nuolat įsitempę ir susireikšminę.“
Todėl kai pakviečia įrengti būstus kituose miestuose, Vėtrė ne honorarą kilsteli dėl išaugusio atstumo, o entuziastingai sutinka. Štai užsakovai iš Tauragies – jai vieni mieliausių. Pirmieji iš šio Vakarų Lietuvos regiono ją pasisamdė į Vilnių studijuoti atvykę brolis ir sesuo. Kadaise jiems dizainerė įrengė modernų butą, o dabar jau baigia namą Vilniuje šeimą sukūrusiai ir čia pasilikusiai šiai tauragiškei.
Jos brolio šeima ką tik įsikūrė Vėtrės įrengtame name gimtinėje.
„Kai pirmą kartą pamačiau šį jų namą, tai buvo tipiškas gražus klinkerio mūras, balti pakalimai, baltos siūlės. Toks lengvas elegantiškas namukas. Šeima norėjo klasikinio būsto, kad vėliau nereikėtų juo per daug rūpintis, savo senąjį miegamojo komplektą būtinai pageidavo „įderinti“ į interjerą, žodžiu, jie pageidavimus atvirai išdėstė, apsvarstėme biudžetą, nereikėjo skubėti, todėl buvo lengva dirbti“, – prisiminė interjero dizainerė.
Nors iš pradžių skeptiškai vertinusi šios šeimos sumanymą įrengti atskirą televizoriaus žiūrėjimo kambarį, dabar Vėtrė tokią idėją siūlo ir kitiems savo klientams. Žinoma, jeigu yra tam vietos.
„Svetainė tuomet lieka tik maloniam bendravimui, o ne spoksojimui į ekraną su pilnomis maisto lėkštėmis“, – sakė Vėtrė. Miegamuosiuose apskritai neprisimena kada būtų rengusi vietą televizoriui. Nebent būstas skirtas nuomai.
Tauragiškių šeima savo 200 kv. metrų ploto name nuo svetainės atskyrė ir virtuvę – kad netektų klausytis puodų ir keptuvių triukšmo.
Patogus ir racionalus būsto planavimas, kartoja dizainerė, yra svarbiausias dalykas. Pagalvėles, staltiesėles visada galima nusipirkti naujas, o štai vietų neperstumdysi. Ypač daug dėmesio ji rekomenduoja skirti negražiajai namų pusei – susidėjimo zonoms. Dulkių siurbliai, seni vaikų žaislai, patalynė, pledai, šluotos, nekasdieniai indai, eglutės stovas – patogu, kai visa tai galima paslėpti tam skirtoje patalpoje.
Vėtrė net butuose atskiria vonią nuo skalbyklos, jei net vietos yra minimaliai – ji vonios kambaryje projektuoja uždarą sieną ir ten slepia skalbyklę, lyginimo lentą, kibirus ir šluostes.
„Namuose matome tik gražiąją jų pusę, bet kol nesutvarkyta negražioji, ta kita sunkiai susiformuoja. Ūkiui tenka atiduoti tikrai nemažai erdvės, o žmonės paprastai jos gaili“, – sakė vilnietė kūrėja. Ji pastebėjo, kad didelę įtaką užsakovams daro statybininkai – aiškini žmonėms, kaip ir ką, o kai išeini, tada jiems smegenis plauna statybininkai. Jie įsitikinę, kad už dizainerius viską geriau žino.
„Bet jei manęs nenori klausyti, negulu kryžiumi. Tik štai kam tada samdytis profesionalą, jei su juo ginčijiesi iki pažaliavimo“, – stebisi mažiausiai po dešimt projektų vienu metu vykdanti kūrėja. Nors kita vertus, tęsia ji, ne interjeras ir net ne blogai sudėliotos pertvaros svabiausia. Dizainerio darbas yra pavykęs, jei namuose užtenka vietos savoms mintims.
Artimiausios įkurtuvės Vėtrės sukurtuose namuose – Giruliuose ir Rumšiškėse.
