Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto Interjero dizaino katedros vedėjo S.Jusionio jis paprašė pasikviesti savo studentus ir „ką nors sugalvoti“. Bet tada buvo vasara, studentai turėjo savo planų, tad S.Jusioniui nepavyko jų prisišaukti, tačiau verslininką jis patikino, kad sukurs interjerą ir be studentų, ir be pinigų.
Nuo pat pradžių uostamiesčio baro interjero tema buvo aiški – jūra. O daryti interjerą be pinigų, iš to, ką randi aplinkui, – nieko nauja. Smagiausia buvo tai, kad į baro kūrybos procesą įsitraukė visa jo komanda – padavėjos, barmenai, virėjai.
Diriguojami S.Jusionio, gėrybių ieškoti jie pasklido po visą Klaipėdos uostą. Tiesa, buvo įspėti, kad tinklų, inkarų ir medinių laivo vairų – iki skausmo nusibodusių šio miesto atributų – naujajame bare nebus.
Pasiskolinę automobilio priekabą bendraminčiai ne vieną kartą daiktų ieškoti vyko į paplūdimį, tačiau amžinai rami jūra jiems nebuvo dosni. Tuomet S.Jusionis nutarė, kad barui atiduos savo dvejus metus kauptą kolekciją, – pajūryje po audros rastus įvairius pagalius ir lentas, iš kurių vėliau dekoruos baro sienas.
Kai apie kuriamą neeilinį barą ir visą jo draugišką kompaniją Klaipėdoje ėmė sklisti gandas, daiktus į barą pradėjo nešti jų draugai ir draugų draugai.
„Žodžiu, 300 kv. metrų plotą užpildėme įvairiomis šiukšlėmis, – reziumavo pašnekovas. – Pirkome vienintelį dalyką – 45 „Tolix“ baro kėdes.“
1935-aisiais prancūzo dizainerio Xavier Pauchard'o sukurtos ir jau seniai legendomis virtusios kėdės apjuosė iš traukinio pabėgių sukonstruotą barą. Aštuoniolika 5-7 metrų ilgio pabėgių architektas aptiko tiesiog pūvančius vienoje užmiesčio pelkių. Ištraukė, džiovino, tačiau vis vien nuogąstavo, ar tiek įmirkusius juos atlaikys grindų perdangos. Tačiau konstruktorius mintį palaimino. O kad laikui bėgant jie neprisisunktų pigaus alaus baro tvaiko, o ir toliau skleistų lengvą bitumo kvapą, kai kuriuos pabėgius S.Jusionis nutarė užlieti epoksidine derva.
Atskira istorija ir apie dervos pardavėją – išvydęs, kad vyras ją pardavinėja supilstytą į nedideles 2,6 kg dėžutes, architektas pasidomėjo, kas gi ją perka.
„Jūs, dizaineriai, nieko nežinote, – S.Jusionis citavo rusakalbį prekeivį. – Tereikia į epoksidinę dervą įdėti kanifolijos (geltona kieta spygliuočių sakų derva. – Red.) ir turi gatavą gintarą. Faktas, kad 80-90 procentų Lietuvoje parduodamo gintaro yra iš „epoksidkės“.“
Prisiminęs šį vyrą S.Jusionis juokiasi, esą jis „toks retas tipas su iki pažastų užtrauktomis kelnėmis“, kuris puikiai derėtų ir jo sukurto baro interjere.
Kitas „geras diedas“, atsitiktinai užklydęs į jau baigiamą įrengti barą, papasakojo, kad prieš karą tose patalpose veikė restoranas „Viktorija“. Architektas paprašė barmeno prakrapštyti skylę gipskartonio plokštėje, o išvydęs raudonos plytos fragmentą liepė lupti visą sieną. Atsirado dar vienas interjero akcentas.
„Gerų dizainerių nebūna, būna tik geri užsakovai“, – savo draugyste su verslininku Ramūnu Šermončiumi džiaugiasi architektas. Jei ne jo pasitikėjimas, tokio priplaukusio „Žvejų baro“ nebūtų.
