„Kur gyvenau, ten ir turėjau, pasigaminau, o čia parsinešiau pats suvyniotą, nerodžiau niekam. Galima sakyti, čia buvo pamišėlių namas, senos kvakšės, stalinietės“, – pasakojo A.Mažrimas.
Altoriaus kolonos ar Dievo Motinos paveikslo apkaustai – tarytum nukalti iš aukso, tačiau iš tiesų padaryti iš nublizgintų metalo plokščių, o kolonos padirbtos iš medžio.
„Man pats Dievas turbūt padėjo“, – altoriaus statymo procesą apibūdino A.Mažrimas.
Vienišas palangiškis sako, kad altorių įsirengė negalėdamas kasdien nuvykti į Žemaičių Kalvariją, kurią nuo Palangos skiria 75 kilometrai. Palangiškiui Žemaičių Kalvarijos bazilikos altorius įspūdį paliko dar vaikystėje, kai čia jis dažnai su mama užsukdavo melstis.
„Aš su švęstu vandeniu persižegnoju ir einu rožinio kalbėti. Padėkoju Dievui, kad leido man sulaukti naujos dienos, jo garbei skiriu“, – pasakojo A.Mažrimas.
Ant 80-mečio palangiškio A.Mažrimo kambario sienų – taip pat paties tapyti paveikslai iš Kryžiaus kelio stočių. O giliai už altoriaus paslėptas masyvus nukryžiuoto Kristaus paveikslas.
A.Mažrimas sako, kad vieno kambario bute įrengtas altorius – pašventintas. Prie jo ne kartą mišias laikė klebonai. Čia pasimelsti užsuka ir vienuolės.
Vienišas senolis jau yra surašęs instrukciją, kaip po jo mirties reikės išmontuoti šį namuose įrengtą altorių. Jį ketina perduoti Panevėžio vienuolėms.
