Trisdešimtmetis druskininkietis Darius užaugo daugiabutyje, jo visos atostogos prabėgo asfaltuotuose kiemuose. Užtat bendraamžė Dariaus žmona daug laiko praleisdavo pas senelius kaime.
Tad prieš kelerius metus atšokę vestuves juodu ėmė svajoti apie nuosavą namą vaizdingoje vietoje.
Deja, jaunai šeimai tai pasirodė neįkandama, todėl Anglijoje uždirbtus pinigus jie investavo į dviejų kambarių butą naujame name Druskininkuose ir ėmė dairytis sodo sklypo, nes nenorėjo visų savaitgalių leisti tarp keturių sienų.
Ieškojo dvejus metus
„Manėme, kad įsigysime kuklų sodo namuką ir ten smagiai vasarosime, tačiau apžiūrėję aplink Druskininkus parduodamus namelius nusivylėme jais.
Sodininkų bendrijose nėra jokio privatumo, mūsų nežavėjo artima kaimynystė, kai visi viską mato ir viską girdi“, – pasakojo netoli Londono laikinai – kol užsidirbs ir susitaupys pinigų – įsikūrę Darius ir Vita.
Tačiau minčių apie nuosavą poilsinę jie neatsisakė, tik nusprendė ieškoti senos sodybos ar bent jau sklypo.
Dvejus metus, kaskart iš Londono į Druskininkus grįžę atostogų, jie lėkdavo apžiūrėti iš anksto su brokeriais sutartų sodybų. Kelis kartus į nekilnojamojo turto žvalgytuves Darius iš Anglijos skrido specialiai.
„Kai pastarąjį kartą skridau, žmona pasakė, kad tai turėtų būti paskutinis objektas, kurį pažiūrėsiu.
Ji nerimavo, kad kas kartą dėl tokių kelionių tekdavo atsiprašinėti iš darbo, o darbdaviui tai nepatikdavo. Taip pat gerokai išvargindavo tos kelių dienų išvykos“, – prisiminė.
Pirmasis įspūdis nuvylė
Tąsyk oro uoste jį pasitiko brolis ir jie iškart nuvažiavo į Varėnos rajone esančią sodybą, kur jų jau laukė brokeris.
„Ko aš čia atvažiavau?“ – pirmiausia tokia mintis šovė vyrui į galvą, kai išvydo 1940-aisiais statytą namą.
Vaizdas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo to, kurį Darius matė parduodamos sodybos skelbimo nuotraukose ir aprašyme. Stogas kiauras, rąstai supuvę, aplink – buvusių pagalbinių pastatų griuvėsiai, viskas apaugę neišbrendama žole bei šabakštynais.
Žodžiu, apie pirkimą negalėjo būti nė kalbos. Tik iš mandagumo klientas sykį apėjo sklypą ir tuoj atsisveikino su brokeriu.
Tačiau viskas jo galvoje susijaukė po kitos dienos viešnagės brolio bičiulių sodyboje.
Nuomonę pakeitė per naktį
„Man taip patiko tie žmonės, – apie brolio draugų šeimą sakė Darius. – Jų kuklioje sodyboje buvo jauku ir gera, o pora atrodė labai laiminga, gražiai besitvarkanti savo namus. Tada aš supratau, kad gal visai be reikalo atsisakiau pirkti matytą sodybą.“
Grįžęs į tėvų namus vyras ilgai neužmigo, svarstė, kad gal ir jis su žmona pajėgtų išpuoselėti apleistą sodybą, netgi susikūrė viziją, kaip prikelti namą antram gyvenimui.
Ryte vyras susisiekė su brokeriu ir pasakė, kad dar kartą nori apžiūrėti objektą.
Antrą kartą į tą pačią sodybą vyras pažvelgė jau kitomis akimis, ilgai nelaukęs paprašė nuleisti kainą ir abu sukirto rankomis. Kitą dieną Darius išskrido uždirbti pinigų, o sutvarkyti visų nuosavybės pirkimo dokumentų liko mama. Brolis pasirūpino, kad būtų pakeistas namo stogas.
Ėmė domėtis architektūra
Darius su žmona prie darbų prisidėjo šios vasaros birželio pabaigoje.
Du mėnesius jie dirbo kiekvieną dieną, nuo ankstaus ryto iki tamsos, ir viską – tik dviese.
Pirmiausia buvo nuspręsta apjuosti 14 arų sklypą tvora, mat pora turi šunį, tad nenorėjo, kad jis gąsdintų kaimynus. Per vieną dieną Darius sukalė 60 kuolų, Vita juos nudažė, vėliau abu tempė tinklą.
Kol vyras viduje kalė dailylentes, žmona impregnuojamosiomis medžiagomis tepė išorės sienas, vėliau abu dažė namo fasadą.
Darius pats pastatė terasą, atstatė malkinę, suprojektavo ir sumontavo vartus.
„Net negalėčiau suskaičiuoti, kiek per tuos du mėnesius važiavau į statybinių medžiagų parduotuves, kartais net po kelis kartus per dieną.
Mes ten taip gerai jautėmės, jog to nuovargio ir nejusdavome“, – nuoširdžiai pasakojo dzūkas.
Sunku patikėti, tačiau nei Darius, nei Vita anksčiau nėra prisilietę prie statybos darbų. „Taigi šiais laikais viską galima „pagūglinti“ ir išmokti – reikia tik noro“, – šypsojosi šeimininkas.
Kai jų darbus įvertino kaimynė, o sodybą pavadino viso kaimo puošmena, Dariui užėjo ūpas dar labiau stengtis.
Jis ėmė domėtis Dzūkijai būdinga architektūra, todėl pavėsinę ir pirtį bandys statyti jau pagal šio krašto tradicijas.
Tačiau suktis statybose pradės nebent kitą vasarą, kai šeima tam Anglijoje dar užsidirbs pinigų.
