Architektės Marijos ir jos vyro Šarūno studijos langai išeina tiesiai į geležinkelio bėgius. Šalia studijos prasilenkiantys traukiniai tarsi padalina dieną į valandas. Kaip gyventi traukinių ritmu? Ar jų garsas nekliudo darbui? O gal atvirkščiai – dundantys traukinio ratai ir garvežių ūkavimas yra dar vienas įkvėpimo šaltinis?
Marija pasakojo, kad vyro užmojis iškeisti Vilnių į Švenčionėlius jos nenustebino – ji įpratusi prie keistų jo svajonių ir sumanymų. „Aš važiuoju, o tu kaip nori, taip man Šarūnas pasakė. Neturėjau, kur dėtis”, – juokėsi Marija ir pasakojo, kad gyventi bute, kurį įsigijo iš dviejų brolių menininkų, buvo neįmanoma: krosnis sulūžusi, langai supuvę, kanalizacijos nėra. Nusprendę butą sename geležinkelio depo pastate rekonstruoti, jie namus susirado miestelyje.
Iš sostinės persikėlę į Švenčionėlius, Marija su Šarūnu ne tik pakeitė savo gyvenimą. Savo buvimu, savo pavyzdžiu ir gerais darbais jie keičia vietos žmonių požiūrį, plečia jų akiratį ir dalijasi savomis patirtimis. Apie jų “Miško uostą” netruko sužinoti ir Vilniaus smalsuoliai, kurie atvyksta čia traukiniais žiūrėti kino filmų ar klausytis „Miško uosto” gyventojų rengiamų koncertų.
Per nepilnus dvejus metus į Švenčionėlius persikėlusi pora įrengė tik studiją pirmajame pastato aukšte. Marija neprieštaravo, kad ši erdvė atitektų Šarūnui, – štai kodėl ji buvo sukurta tokia santūriai vyriška. Baldų čia visai nedaug – dvi senovinės dėžės, nišoje įkurdintas stalas, kėdė, keletas pagalvėlių ant žemės ir modernus kompiuteris. Užtat čia galima rasti galybę muzikos instrumentų, kuriais Šarūnas groja laisvalaikiu, gimtadienio proga draugų padovanotą bokso kriaušę ir lyną, kuriuo mėgsta vaikščioti, o kartais ant jo net pagulėti.
Rudenį ir žiemą juos čia šildo židinys. Įprasta krosnis netiko, užtat šeimininkai ilgai ieškojo krosnelės, kuri derėtų prie senovinių, prancūziškų plytų. Miško elfais išpuoštą rado viename sendaikčių turguje.
Į darbą ir susitikimus su klientais Vilniuje, Marija važiuoja traukiniu. „Buvo tokių, kurie mums sakė: pagyvensite metus ir grįšite. Tačiau mes grįžti nenorime, net nežinau, kur dar galėčiau gyventi, kur būtų geriau”, – nuoširdžiai sakė senoviniame Švenčionėlių geležinkelio stoties pastate įsikūrusi architektė.
Ką reiškia gyventi toli nuo sostinės? Kuo šiais laikais matuojami atstumai? Kaip naujam gyvenimui prikelti seną erdvę? Visa tai pamatysite jau šį šeštadienį, 18 val. 30 min. „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „4 kampai”. Laidos kūrėjai dar jums pažers daugybę naudingų patarimų, kaip įsirengti butą palėpėje ir ką būtina žinoti, jei sumanėte įsigyti būstą po senamiesčio stogais.
