Buvusiame gamyklos pastate, Vilniaus Naujamiesčio rajone architektas Nauris Kalinauskas atrado 30 kvadratinių metrų kabinetą, kurį pavertė visas gyvenimui reikalingas zonas turinčia studija. Pirmiausia gyventi joje su šeima pamėgino pats. „Rodos, kuo ilgiau gyveni, tuo labiau supranti, kiek nedaug erdvės tau reikia”, – sako žinomas visuomeninių erdvių kūrėjas, pastaruoju metu vis dažniau savo darbams ieškantis sovietinio paveldo objektų, kuriuos būtų galima atnaujinti.
Dar viena studijos, kurią architektas įrengė loftų pastate ypatybė – visos medžiagos, kurias jis panaudojo, gyvena antrąjį gyvenimą. Kaip architektui Nauriui Kalinauskui pavyko įgyvendinti modernią “jokių atliekų” idėją?
Santechniką ir buitinę techniką architektas šiam butui rinkosi atsakingai. Ieškojo kokybiškų brokuotų daiktų, kurie keliautų į šiukšlyną arba jau naudotų aukštos kokybės daiktų. Nedidelius įbrėžimus ant kriauklės ir klozeto vonioje jis netgi specialiai paryškino dažais.
Svetainės zonoje architektas suprojektavo neįprastą detalę, kurią ir vadina neįprastai – šiuolaikine siena. Kad negadinti buto sienų, ją galima prisukti, kur tik nori ir kada tik nori pakeisti. Siena gali keliauti su gyventoju iš būsto į būstą, ant jos patogu rašyti, pritaisyti nostalgiją keliančius daiktus-prisiminimus. Viena šios sienos dalis šiame bute – nenoninė, šviečianti naktį, prie jos architektas pritaisė seną šviestuvą. Ir fotelis šalia jos atitinka atsakingo vartojimo filosofiją – architektas jį aptiko dėvėtų baldų parduotuvėje už dešimt eurų.
Svetainės zona neatrodo didelė, tačiau spintoje sumaniai paslėptas, telpa vandens katilas ir darbo įrankių zona.
Originalus butas, kuriame iš pradžių gyveno jį įrengęs architektas su šeima, neilgai stovėjo tuščias – jame šiandien puikiai jaučiasi Vilniaus dailės akademijos būsimoji magistrantė Austėja Platūkytė. Koks sutapimas – ji savo gyvenimą skiria atsakingam vartojimui. Lietuvoje jau žinomas Akvilės Zero Waste projektas, pristatantis eksperimentines pakuotes iš suyrančios medžiagos.
Austėjos idėjos daugeliui gali pasirodyti tikra utopija, tačiau ji tikina, kad tokia kasdienybė, nekuriant atliekų arba naudojant jų kuo mažiau, įmanoma.
Gyvenimo be atliekų idėjai Austėja skiria visą savo laiką. Savo jaukiame bute ji rašo magistro darbą, kuriame gausu inovatyvių idėjų, kaip planetą priversti pačią apsivalyti. Daugybė eksperimentų vyksta šioje studijoje – tekstilę ji mėgina paversti gamtoje yrančių bioplastiku. Iš jo būtų galima gaminti įvairias pakuotes, kurios Žemėje nepaliktų pėdsakų ir išsaugotų ją kitoms kartoms.
Kitoks žvilgsnis į močiutės butą ir sovietinį paveldą – jau šį šeštadienį, 18.30 per „Lietuvos ryto” televiziją laidoje „4 kampai”.
