Anądien kompiuteryje betvarkydamas nuotraukų archyvą aptikau jau primirštas paties V.Kernagio atsiųstas savo buto Palangoje nuotraukas, kurios man priminė seną istoriją.
Palangoje nemažą dalį metų praleisdavęs garsus atlikėjas kurorto daugiabučių namų kvartale buvo nusipirkęs 2 kambarių butą, kuriame pasirodydavo vos tik prasidėjus vasarai.
Palangoje jis kartu su palangiškiu Romu Kisieliumi šeimininkavo legendiniame „Anapilio“ muzikos klube, kur spalio pabaigoje triukšmingai organizuodavo tradicinį muzikos festivalį „Indėnų vasara“.
Prieš 12 metų prieš prasidedant vasaros sezonui man kilo mintis parašyti apie Palangoje poilsiui skirtus būstus įsigijusius žinomus šalies žmones – kaip jie įsikūrė, su kokiais buities rūpesčiais poilsiaudami susiduria.
Bene pirmuoju tokio planuojamo rašinių ciklo herojumi nusimačiau visiems žinomą Palangos gerbėją V.Kernagį. Tačiau kai jam išdėsčiau savo sumanymą ir ėmiau prašytis į svečius, jis tik pakraipė ūsus ir pradėjo išsisukinėti.
Derybos su V.Kernagiu truko bemaž savaitę, tačiau jis savo privačią erdvę taip saugojo nuo svetimo žvilgsnio, kad pats pasiūlė tokį kompromisą: jis pažadėjo nufotografuoti savo butą ir man atsiųsti nuotraukas.
Po kurio laiko 2006 metų birželio 5 dienos vakare sulaukiau Vytauto nuotraukų, kurias jis pats pavadino „Palangos buto detalės“.
Iš tiesų tai buvo tiesiog interjero detalės, kurios, matyt, buvo svarbios pačiam Vytautui: palubėje džiūstančios laukų gėlės, senovinės svarstyklės su česnako galvų pyne, šaldytuvas „Snaigė“, ant kurio durelių magnetukais pritvirtintos kažkokios jam svarbios atvirutės, iškarpos iš žurnalų, ant komodos pagarbioje vietoje – šeimos šuns nuotrauka, stiklinis indas su kriauklėmis, tiesiog ant medinės trinkos stovintis televizorius, o ant jo – nepapuošta dirbtinė eglutė.
Tačiau neradus nė vienos nuotraukos, kurioje būtų užfiksuotas paties buto vaizdas, sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos. Tiesa, Lyg jausdamasis kaltu, V.Kernagis vietoj savęs siūlė kalbinti Palangoje butus turėjusius savo draugus.
Tą kartą iš jo gavau tokį laišką: „Dėl vilniečių turinčių Palangoje butus – aišku Siaurusevičius Audrius. Jo dabar nėra (kartu grįžom į Vilnių), bet ten sėdi jo žmona Ingrida, sūnus Paulius ir niekad spaudai nefotografuota (tavo auksinė proga) 4 mėnesių dukrelė Guoda. Ingrida gerai kalba, o iš jos galėsi paskambinti ir Audriui.
Dar vienas mano pažįstamas vilnietis – „Silberauto“ (mersai, kraisleriai ir t.t.) direktorius Rimantas Stankevičius. Žmogus irgi (jei nuotaika) žodžio kišenėje neieško.
Dar yra garsusis Aleksandras Kacas, bet jo dabar, atrodo, nėra Lietuvoje. Paklausk Siauro – jis viską žino... Daugiau lyg ir niekuo negaliu padėti“.
Su butu išsisukęs Vytautas užtat mielai sutiko pakalbėti, ką jis laisvalaikiu veikdavo Palangoje. Pasirodo – grybaudavo iki pat šalnų.
Lygiai prieš 15 metų rugpjūčio pradžioje jis pasigyrė pirmą kartą vasarą tokiu metu miškuose prie Palangos aptikęs gausybę baravykų. Tą kartą per du kartus jis iš miško parsinešė per šimtą baravykų.
Ilgiau pasimėgauti tokiu grybavimu jam neleido konkurentai – lietaus iš Palangos į aplinkinius miškus išginti poilsiautojai, kurie išbraidė visas maestro pamėgtas vietas.
„Žmonių miške buvo, beveik kaip J.Basanavičiaus gatvėje. Gerai, kad aš savo vietas buvau jau nurinkęs mėnesio pradžioje“, – tą kartą juokėsi Vytautas.
Būdamas Palangoje jis pasakojo, kad beveik niekada nepraleidžiantis progos su pintine apsilankyti miške ir dar nėra buvę, kad grįžtų tuščiomis.
Dažniausiai apie pietus į mišką išsiruošdavęs V.Kernagis grybaudavo po 4 – 6 valandas, tačiau jam buvo svarbesni ne grybai, o pats grybavimo procesas ir vaikščiojimas po mišką. Iš miško parsineštus grybus jis dažniausiai išdalindavo savo draugams ir pažįstamiems, nes pats ruošti grybų nemėgdavęs ir jų nevalgydavęs.
Sau atlikėjas pasilikdavo tik baravykus, raudonviršius ir šilbaravykius, kuriuos jis džiovindavo ant tepalinio radiatoriaus ir suvertus ant siūlo parsiveždavo namo. Sudžiovinti V.Kernagio miško trofėjai buvo naudojami ruošiant kalėdinius patiekalus.
Grybų V.Kernagis buvo atsisakęs po to, kai kartą pernelyg prisišveitė pagal mėgstamą receptą paruoštų, plonomis riekelėmis supjaustytų žalių baravykų. Tą kartą jis buvo rimtai apsinuodijęs.
Anot V.Kernagio, niekas miško gėrybių nekonservuodavo ir namuose. Paskutiniu metu namiškiai buvo pradėję naudoti naują grybų paruošimo būdą – juos kiek apverda ir užšaldo. Taip paruoštus grybus žiemą prieš gaminant patiekalą pakanka tik atšildyti.
Maestro pasakojo, kad šeimyna buvo pabandžiusi šaldyti nevirtus šviežius grybus. Anot jo, žiemą jų skonis buvo toks pat, kaip tik ką iš miško parneštų grybų.
Daugiau njei 30 metų grybautojo stažą turėjęs V.Kernagis prisipažino, kad pažįsta tik apie 10 grybų rūšių ir kitų grybų nerenka.
Taip kad, V.Kernagio butas Palangoje dažniausiai kvepėdavo grybais.
V.Kernagio dukra Eglė Kernagytė patvirtino, kad tėvų butas kurorte išsaugotas iki šiol. Sekmadienį į Palangoje vykstantį renginį važiavusi moteris sakė, kad jame ir nakvos.
E.Kernagytė sakė, kad buto interjeras per tą laiką beveik nepakito ir išliko toks, kokį jį buvo sumanęs tėvas. Ten pat tebėra iš kadaise Malaizijos jo parsivežtos kriauklės. Netgi senasis „Snaigės“ šaldytuvas vis dar birbia ten pat.
„Kai tėvai įsirenginėjo šį butą, aš buvau pernelyg maža, todėl daug ko neatsimenu. Tėvas jį kūrė skandinavišku stiliumi, jame daug medžio. Lubose specialiai buvo sumontuoti pirkią primenantys mediniai balkiai.
Net ir prabėgus tiek metų šio buto interjeras vis dar išlieka modernus“, – pasakojo E.Kernagytė.
V.Kernagio sąsajos su Palanga buvo tokios stiprios, kad jam mirus kilo iniciatyva čia įamžinti maestro atminimą. Buvo rimtai svarstoma jo vardu pavadinti medžių apsuptyje į „Anapilį“ vedantį bevardį takelį. Buvo netgi siūlančių V.Kernagio vardu pervadinti gatvę, kurioje jis atvykęs į Palangą gyveno.
Tačiau kol kurorte buvo ieškoma geriausio varianto, už akių Palangai užbėgo Arūnas Valinskas Nidoje įkurdinęs V.Kernagiui skirtą skulptūrą.
