Namą sostinės Tarpkalnio gatvėje 1927-aisiais pastatė Aleksandras Stomikas, čia jis įsikūrė su pirmąja žmona, o kai ją palaidojo – neregėtas dalykas tais laikais – vedė antrą kartą Martyno močiutės tetą.
Kadangi tuomet penkiametė močiutė su tėvais gyveno Medininkuose, giminaičiai pasiūlė mergaitei įsikurti pas juos, kad būtų arčiau į mokyklą. Name močiutė užtruko ilgam.
Nors vėliau namas bene penkiolika metų stovėjo tuščias, Martyno tėvai ten negyveno, sukūrę šeimą jie įsikūrė bute Mindaugo gatvėje. Tačiau sykį Martyno tėvas sugalvojo namą paversti vasaros rezidencija – aptvarkė, įrengė vonią ir tualetą.
„Man tai buvo kaimas, – sako Martynas, – ar saugus, juk tai ne pati ramiausia Vilniaus dalis? Tuometė Mindaugo gatvė buvo kur kas neramesnė nei Tarpkalnio.
Prisimenu, vieną vakarą, kai tėčio nebuvo namie, kažkas paskambino į buto duris, tai mama iškart čiupo lygintuvą ir tik tada nuėjo prie durų. Tąsyk buvo užklydęs taikus girtuoklėlis kaimynas pasiskolinti kelių litų. Tačiau vakarais vaikų ten niekas į kiemą neleisdavo ir nepažįstamiems durų neatidarydavo.“
„Kaime“ su broliu jis jausdavosi laisvas, o ten praleistos vasaros – vienos nuostabiausių. Todėl kai Martynas pradėjo draugauti su būsima žmona, brolis jį paragino imtis šeimos namo rekonstrukcijos ir ten kurtis su šeima.
„Ėmėme ieškoti architekto, kuris jaustų pagarbą paveldui ir padėtų išsaugoti šio senuko griaučius, tačiau viduje sukurtų patogų gyvenimą mums su vaikais“, – prisiminė vyras.
Architekto Manto Maziliausko surežisuotas šio namo ir kitų dviejų pastatų atgimimas užtruko beveik penkerius metus. „Čia skubėti nebuvo galima, dirbome etapais, nuosekliai, daug dėmesio skyrėme ne tik restauravimo, bet ir konstruktyviniams sprendimams, su šeimininkais aptardavome smulkiausias detales“, – prisiminė Mantas.
Paprastai iki darbų – projekto brėžinių – pradžios jis su savo užsakovais mėgsta pabendrauti, kartais – ir pakeliauti, kad pajustų, kas žmogui patinka, kaip jis mato pasaulį.
Jei yra galimybių, ne tik po Vilnių dairosi, užsuka į kaimus, vertina, kas gražu, o kas nelabai, kodėl? Patinka MO muziejus ar ne? O Valdovų rūmai?
„Tokiose išvykose paaiškėja daug dalykų, tada man kur kas lengviau imtis projekto“, – sako architektas.
Tapybos ir architektūros magistras stengiasi dirbti tik su tais žmonėmis, su kuriais randa bendrų vertybių ir kurie sutinka tai atskleisti savo namuose. Mantas verčiau renkasi mažiau užsakymų, nei darbą su nebrandžiais ir nesistengiančiais esmės užčiuopti žmonėmis. Dvasinis komfortas šiam kūrėjui svarbiau nei sviestas ant duonos.
Bet šiandien jis jau gali pasidžiaugti, kad užsakovai lavėja, yra kitokie nei prieš dešimtmetį, kai architektas buvo reikalingas tik parašui ant projekto uždėti. Šiandien žmonės architekto darbą vertina, pasitiki jo žiniomis. Žmonės keliauja po pasaulį, mato, kaip kas gyvena, kokius namus stato, kaip gerbia paveldą, o pažinimas mus visus labai keičia.
Mantui nebuvo nė minčių Tarpkalnio gatvės name imituoti senovę – tai būtų nepagarba praeičiai. Nepakitę keletas restauruotų senų baldų, išlaikytas buvusių angų dydis, savo vietoje liko perdangos, matomas senas gegnynas, rūsio erdvė bei judėjimo vidaus ratu principas. Kita čia nauja.
Buvo išsaugotas autentiškumas lauko tūriuose ir detalėse. Tačiau naujai atsiradę sprendimai puikiai suskambo tos pačios architektūrinės kompozicijos ritmu.
Mantas interjerą kūrė ne kontrasto principu, o pratęsdamas šimtamečio statinio mintį. Architektas meistriškai, kaip ir senovėje jo kolegos, įdarbino saulę: name gali stebėti vis kitokį šviesos kuriamą interjerą: rytais jis atrodo vienaip, vakarėjant – jau kitaip.
150 kv. metrų būste ne tik saulė sukasi ratu, bet ir žmonės gali judėti tokia kryptimi. Atvėrus visas duris vaikai gali nenutrūkstamai lakstyti ratu ir neatsitrenkti į aklakelį.
Pirmame namo aukšte įrengta virtuvė su valgomuoju ir svetainė, antrame – vonios kambarys, tėvų ir dviejų vaikų miegamieji.
„Patogus namas, vietos daug, – džiaugėsi šeimininkai. – Prieš atsikraustydami čia gyvenome pas tėvus 16 kv. metrų kambaryje, kuris mums buvo ir virtuvė, ir svetainė, ir miegamasis. O dabar ne tik namus, bet ir ypatingą kiemą turime.“
9 arų sklype tilpo du nauji pastatai – poilsio namas ir stoginė automobiliams. Jie galutiniai suformavo vidinį kiemą.
Jauna šeima pageidavo turėti jaukią aplinką, apsaugotą nuo pašalinių akių, kurioje galėtų mėgautis vienas kito draugija, o ne demonstruotų savo gyvenimą kitiems.
„Naujus pastatus projektavau labai aiškiai suvokdamas, koks svarbus šioje erdvėje yra tęstinumas, jutau šimtamečio erdvės jėgą, išgyvenimo sukurtą nuotaiką ir tai norėjosi pratęsti, tik šiuolaikiškomis priemonėmis“, – apie kiemo naujokus sakė Mantas.
Trapūs savo išvaizda pastatai pratęsė sodybos mintį neužgoždami pagrindinio dalyvio – namo, tik dar labiau jį išryškino. Kiek visa tai kainavo, Martynas nenorėjo atskleisti. Tik pasakė, kad jei namas būtų buvęs nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas, būtų atsiėję gerokai pigiau. Ir už šildymą jis moka dvigubai daugiau nei jo draugas, turintis tokio pat ploto namą ir įsirengęs tokią pat – geoterminę – šildymo sistemą.
Tačiau nuo įkurtuvių iki dabar nė akimirką nesigailėjo įsikūręs vaikystės namuose „kaime“.
