Nesiterlios ir artimiausiu metu perduos Turto bankui. Tokia artimiausia Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ateitis. Nors pasaulyje daugybė pavyzdžių, kai tokio tipo įstaigos paverčiamos muziejais, viešbučiais, valdžia tuo užsiimti neketina.
Siekiant kuo greičiau iš miesto centro iškraustyti spygliuotomis vielomis apraizgytą kalėjimą praleidžiama palanki proga. Juk Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekviename žingsnyje pilna autentikos ir šis objektas Vilnių galėtų garsinti visame pasaulyje.
Tiesa, kitą savaitę buvusio kalėjimo patalpose rengiama diskusija, skirta pasidalyti idėjomis, kokia galėtų būti šio pastatų komplekso ateitis.
Visi norintieji nepateko
Prie pagrindinio įėjimo į kalėjimą susibūrusi minia, o suplukęs prižiūrėtojas šaukia pavardėmis laiminguosius, kuriems nusišypsojo laimė trumpam pasižvalgyti po įstaigą, kurioje dar neseniai dienas už grotų leido nuteistieji.
Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pirmadienį išvežus paskutinius nuteistuosius registracija į kitą dieną surengtas keturias ekskursijas greitai buvo nutraukta, nes norinčiųjų buvo be galo daug.
Viena pirmųjų pro vartus įžengė Rita su sūnumi Domantu. Vilnietė sakė sūnui norinti parodyti įkalinimo įstaigą – tai bus puiki auklėjamoji priemonė.
„Ir pačiai įdomu pasižiūrėti į kalėjimą. Ne tokį, koks filmuose rodomas“, – kalbėjo moteris.
Jovita prie kalėjimo atėjusi gerokai anksčiau, nes bijojo praleisti savo eilę: „Labai noriu pamatyti kalėjimą iš vidaus, ne vien tik jo sienas eidama gatve. Tai bus gera adrenalino dozė.“
Jai apmaudu, kad nesvarstomos idėjos buvusį kalėjimą atverti lankytojams. „Pasaulyje iš tokių objektų uždirbami kalnai pinigų“, – sakė Jovita.
Ant žemės mėtosi „arkliai“
Į kalėjimą pakliuvę smalsuoliai galėjo apžiūrėti kameras, kietus dviaukščius gultus. Ant vieno viršutinio skylės užklijuotos Rokiškio mėsinės lipdukais, kad ant jo miegantis nuteistasis netyčia neapšlapintų apačioje besiilsinčio kameros draugo.
Pasivaikščiojimo zonos patalpose dar tebėra primėtyta iš popieriaus kruopščiai susuktų strypelių, kalinių žargonu vadinamų „arkliais“. Prakišę tokį strypelį pro grotas nuteistieji ant jo užkabindavo draudžiamą daiktą ir taip jį perduodavo draugams už sienos.
„Arklių“ būta daug, juos prižiūrėtojai mėgino sudeginti sumetę į šiukšlių dėžę. Tačiau nuo grindų surinko ne visus.
Ant metalinių durų dar likę nuteistųjų eilėraščių, kuriuos nepadoru būtų cituoti, kalinių pravardžių. Vis dėlto šlykščiausius žodžius prižiūrėtojai buvo nugrandę, nors didžiulio išraižyto falo paslėpti nepavyko.
Supykdė vietos gyventojus
Apie tai, kad Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iškels iš miesto centro, buvo kalbama jau daugiau nei dešimtmetį. 2011-aisiais net buvo paskelbtas pažadas, kad kalėjimas po trejų metų ištuštės.
Buvo planuojama įkalinimo įstaigą įkurti Vilniaus rajone, šalia Melekonių kaimo.
Tai išgirdę šio ir aplinkinių kaimų gyventojai pasipriešino. Melekonių žmonės piktinosi: jie yra teisėti žemės savininkai – ko tie sklypai bus verti, jei šalia įsikurs kalėjimas aukštomis tvoromis, spygliuota viela? O žemė juk tose vietovėse brangi, juk šalia – Vilnius.
Prieš tai Lukiškių tardymo izoliatoriui buvo numatyti du sklypai Naujojoje Vilnioje. Bet vietos gyventojams pasipriešinus valdžia jų nė nemėgino įtikinti, kad kaimynystė niekuo negrės.
Realiausia vieta tardymo izoliatoriui buvo dykvietė prie Pagirių. Ne viena valdžios delegacija važiavo į Pagirius, bandė kalbėtis su gyventojais, tačiau jie valdininkus pasitikdavo vis piktesniais žodžiais ir plakatais.
Minties įkurti tardymo izoliatorių prie Pagirių taip pat buvo atsisakyta.
Cerkvei pinigų negailėjo
Nors Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teritorijoje stūksanti penkių kupolų Šv.Mikalojaus Stebukladario cerkvė kadaise buvo vadinama pačia gražiausia Vilniuje, į ją patekti vilniečiai turėjo galimybę tik šį antradienį ekskursijų metu.
Iki šiol į ją galėjo įeiti tik nuteistieji. Cerkvėje vykdavo įkalinimo įstaigos renginiai, koncertai. Caras Nikolajus II pinigų kalėjimo cerkvei negailėjo – ją buvo užsimota įrengti ypač prašmatniai.
Jos sienas puošė dovanoti paveikslai, ant grindų buvo ištiesti kilmingų damų kilimai, sienas puošė žymių dailininkų – Ivano Trutniovo, Ivano Rybakovo, Juozapo Balzukevičiaus – ikonos.
Cerkvės palubėje vis dar kabo išlikęs originalus sietynas. Išlikusios ir originalios raižytos durų staktų detalės. Tačiau freskų nebėra – jos užtinkuotos ir uždažytos.
Remontuojant pastatą kalėjimo teritorijoje buvo rastas antkapis, jis kalėjime nesaugomas. Tačiau šis radinys nieko nenustebino, nes dalis komplekso pastatyta ant sunaikintų mahometonų kapinių.
Panašių statinių – penki
1901 metais pradėtas statyti Lukiškių kalėjimas buvo 2 dalių – kardomojo kalinimo ir bausmės atlikimo. Jų eskizus parengė architektas Aleksejus Trambickis, o planus ir brėžinius – inžinerijos pulkininkas Anatolijus Kelčevskis. Pats kalėjimas statytas pagal tipinį projektą.
Kalėjimas buvo pavadintas „Tiuremnyj zamok“ (išvertus iš rusų k. „kalėjimo tvirtovė“). Sovietmečiu, apie 7-ąjį dešimtmetį, kalėjimas buvo pervadintas į „Učreždenije OČ-12/36“ (įstaiga OČ-12/36).
Tokių kalėjimų kaip Lukiškės buvusios Rusijos imperijos teritorijoje iš viso yra penki. Jie panašios architektūros, skiriasi tik komplekso išdėstymas.
Pavyzdžiui, Sankt Peterburge esančio kalėjimo sparnai išdėstyti X, o ne Y forma kaip Vilniuje. Pagal tuometį A.Trambickio planą buvo numatyta 421 vieta kalėjime ir 278 kardomojo kalinimo patalpose. Šalia buvo suprojektuotas ir administracinis pastatas su butais kalėjimo direktoriui, keturiems jo padėjėjams ir prižiūrėtojams.
Taip pat sumūrytas pastatas, kuriame įsikūrė virtuvė, duonos kepykla, pirtis ir skalbykla. Kitame pastate buvo įrengtos ūkinės patalpos, iškastas artezinis šulinys su siurbliais vandeniui pumpuoti, išvedžiota vandens kanalizacijos sistema.
Buvo ir politinių kalinių
Archyviniuose dokumentuose net galima rasti, kokios įmonės kokius darbus atliko, iš kur buvo įsigytos statybinės medžiagos ir įranga.
Kardomasis kalėjimas buvo baigtas statyti metais anksčiau nei planuota, todėl į jį pirmiausia buvo perkelti kaliniai iš Sluškų kalėjimo, dar vadinamo „Citadele Nr. 14“, kuriame kalinti žmonių buvo neįmanoma dėl prastų higienos sąlygų.
Ten dažniausiai buvo laikomi politiniai kaliniai.
Dar statant kompleksą buvo numatyta, kad prireikus rūsiai gali būti perdaromi į bendras kameras, nes juose užteks oro, šviesos, nesijus drėgmės. Tačiau pirmiausia ten buvo įrengtos dirbtuvės. Tik vėliau rūsyje atsirado ir kameros.
Kompleksas mažai pasikeitė
Visas kompleksas Lukiškėse iki šių dienų išliko toks, koks buvo ir XX a. pradžioje. Tik per tą laiką ant kai kurių pastatų buvo sumūryti papildomi aukštai.
Kalėjimo kieme caro laikų šulinių dangčių nebelikę. Tačiau lenkiškų dar galima užtikti. Užrašas ant vieno jų skelbia, kad čia buvo gaisrinis čiaupas. Atidarius šulinį matyti, jog jis užpiltas gruntu, kad nuteistieji jame nieko nepaslėptų.
Vilniaus pataisos namų, prie kurių prijungtas uždaromas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius minėjo, kad senoji priešgaisrinė sistema jau seniai neveikia. Tokios naudoti priešgaisrinės saugos specialistai tikrai neleistų.
Iš rūsių kilo šiltas oras
Kalėjime buvo įrengta tokia šildymo sistema: centrinės pastato dalies rūsiuose buvo pastatytos krosnys, o šiltas oras sklisdavo specialiai sienose įrengtomis ertmėmis.
Krosnių rūsiuose seniai nelikę, jos išardytos dar sovietmečiu, jų vietoje buvo įrengtos kameros.
Pro itin storus stiklus, įrengtus grindyse, buvo galima matyti, kas vyksta apačioje. Tačiau senais laikais kilus gaisrui nuo karščio stiklas įskilo, toks ir išliko iki šių dienų.
Liko ir žydų išlietos trinkelės, kurioms daugiau nei šimtas metų. Apskritai Lukiškių kalėjimo kieme išliko daug autentikos.
Nors grindų plytelės patalpose atlaikė daugiau kaip šimtmetį, R.Ostanavičius atkreipė dėmesį į dvi vietas, kur jos sudėtos netinkamai. Jo nuomone, dėl neaiškių sumetimų tuomečiai meistrai tai padarė tyčia. Tais laikais juk nebuvo brokdarių.
Pastatyti kalėjimą kainavo 503 tūkst. 850 rublių.
Rusijos caro valdžia didžiavosi tokiu šiuolaikišku pastatu su karšto oro tiekimo sistema, vandentiekiu ir kanalizacija.
Ventiliacijos kanalai buvo įrengti taip, kad ore neliktų dulkių ir voratinklių.
Prie jų buvo pritvirtintos hermetiškos durelės. Kanalai, kuriais iš kamerų išeina panaudotas oras, buvo su keraminiais vamzdžiais. Juos buvo galima ne tik išvalyti, bet ir išplauti.
