Vienoje Kauno senamiesčio gatvelių šių metų spalį atidaryta kavinė „Chaika“ netruko užkariauti kauniečių ir miesto svečių širdis. Nuo pat pirmųjų dienų įvairaus amžiaus lankytojai ją pamėgo ne tiktai dėl sveikuoliškų veganiškų desertų.
Ne mažiau svarbus ir jaukus, žaismingas ir net vyresnės kartos žmonėms nostalgiją praėjusiems laikams sukeliantis interjeras.
Rasti vietos, kur būtų galima išgerti puodelį kavos ar arbatos ir pasmaguriauti desertų, čia neretai tampa iššūkiu – kavinė dažną dieną nuo ryto iki vakaro būna sausakimša.
Pirmasis bendras darbas
Praėjusio amžiaus pradžioje pastatytame name vos kiek daugiau nei 50 kvadratinių metrų patalpose įkurtos kavinės interjero autorės – dvi jaunos kaunietės architektės Monika Kinderytė ir Santa Simonavičiūtė („SantaMonika interjerai“).
Pirmą kartą jėgas suvienijusių merginų darbas abejingų nepaliko ne tiktai šioje kavinėje lankytis mėgstančių kauniečių, bet ir profesionalų.
Kavinę „Chaika“ dėl išskirtinių idėjų geriausia šių metų viešąja erdve išrinko neseniai įvykusio interjero architektūros konkurso „Mano erdvė 2019“ tarptautinė vertinimo komisija.
Jau penktus metus šį konkursą organizuoja žiniasklaidos grupė „Lietuvos rytas“ ir Lietuvos architektų sąjunga.
Šeimininkai buvo reiklūs
„Kavinės „Chaika“ interjeras mums tapo rimtu išbandymu. Pirmąkart gimė mūsų su Santa kūrybinis duetas. Turėjome gana ribotą biudžetą ir pirmąkart kūrėme interjerą, kuriame susilieja dabartis ir praeitis“, – kalbėjo M.Kinderytė.
Iki šiol architektės kūrė grožio studijų, biurų ir įvairių kitų administracinių patalpų, mokyklų, individualių namų ir butų interjerus.
Kaunietės pasakojo, kad kurdamos interjerą erdvės, kurioje anksčiau veikė drabužių butikas, turėjo daug veiklos ir kūrybos laisvės.
Pirmiausia jos atvėrė lentomis užkaltus erdvių langus, atidengė keliais kilimų sluoksniais nuklotas grindis.
Tuomet patalpos tapo vizualiai šviesesnės.
Tačiau reikėjo paisyti kelių reikalavimų, kuriuos pateikė dviejų jau kurį laiką Vilniuje veikiančių kavinių „Chaika“ įkūrėjai Adomas ir Ona Dzedulioniai ir kavinę Kaune franšizės pagrindais šiemet atidariusios Silvija Butkutė ir Clara Giambino.
Žaidė spalvomis ir atspalviais
Vos per kelis mėnesius interjerą Kauno kavinei sukūrusių autorių teigimu, jos stilistika ir braižas turėjo išlikti toks pat, kaip ir Vilniaus.
„Chaikos” kavinės koncepsija apjungia ryšį tarp praeities ir dabarties. Kavinė iš kitų išsiskiria ryškiomis spalvomis, jaukiu apšvietimu ir interjere naudojamais senoviniais, perdarytais ir antram gyvenimui prikeltais daiktais.
Kurdamos Kauno kavinės „Chaika” interjerą stengėmės laikytis šių principų“, – sakė S.Simonavičiūtė.
Žinodamos skeptišką lietuvių požiūrį į sodrių spalvų naudojimą interjeruose, dizainerės vis tiek drąsiai panaudojo rožinę, mėlyną, raudoną, baltą spalvas, sienas papuošė ryškiomis, plastiškomis geometrinėmis figūromis. Jose galima įžvelgti ir marinistinių užmojų.
„Siekėme, kad užėjus į kavinę akį patrauktų ryškios spalvos, tačiau nenorėjome, kad ji atrodytų pernelyg saldžiai, tarsi saldainių parduotuvė.
Todėl žaidėme ne tik spalvomis, bet ir įvairiais atspalviais“, – sakė M.Kinderytė.
Kurdamos erdves merginos galvojo ir apie praktiškumą – kad lankytojai prie stalelių laisvai sėdėtų, tarp jų būtų patogu vaikščioti darbuotojams. Kadangi kavinė svetinga gyvūnams, joje vietos yra ir šeimininkams su dideliais augintiniais.
Laiką atspindi ir sienos
Kavinėje „Chaika“ vyrauja kelių dešimtmečių senumo atmosfera, tad autorėms norėjosi, kad aną laiką atspindėtų ne tiktai daiktai, bet ir interjeras.
Taip atsirado šiems laikams neįprastai dažytos sienos.
„Sovietmečiu buvo madinga apatinę sienų dalį nudažyti viena spalva, o viršutinę – visiškai kita arba išklijuoti tapetais. Mes taip pat dalį sienų nudažėme vienomis spalvomis, o kitą dalį – kitomis“, – pasakojo M.Kinderytė.
Ypatingą nuotaiką čia kuria daiktai. Daugelis jų buvo prikelti naujam gyvenimui, todėl lankytojams yra ką paliesti, pažiūrėti, prisiminti.
„Siekiant pabrėžti kūrybiškumą ir puoselėjant ekologiškas idėjas, nuo pat pradžių „Chaikos“ kavinių interjere buvo naudojami įvairūs seni ir perdaryti daiktai. Todėl ir mes šioje kavinėje stengėmės sovietmetį menantiems daiktams rasti tinkamus kampelius“, – kalbėjo autorės.
Merginoms pavyko šiuos daiktus įkomponuoti ir suderinti su bendra erdvės stilistika.
Detalių ieškojo turgavietėse
„Šios erdvės kūrimas ir buvo labai įdomus tuo, kad daiktų ieškojome ne prabangiose interjero parduotuvėse, kaip buvome įpratusios kurdamos kitus interjerus.
Turėjome gana ribotą biudžetą ir visai kitokią koncepciją. Todėl šįkart teko važinėti po sendaikčių turgavietes, antikvariatus, keletas senų restauruotų baldų atkeliavo iš kavinės savininkų namų", – tikino autorės.
Kartu su kavinės savininkais M.Kinderytei ir S.Simonavičiūtei pavyko aptikti šiuo metu kavinėje vietą suradusius televizorių „Šilelis“, įvairius senovinius radijo imtuvus, siurblį „Čaika“, ne pirmos jaunystės arbatinį, senas kėdes, kurias teko pervilkti.
Lankytojai lentynose mato ir daugybę kelių dešimtmečių senumo knygų bei žurnalų.
„Mums smagu, kad kavinės interjerą vertina ir vyresnės kartos žmonės, kurie mena sovietmetį, ir jaunimas, kuris kai kuriuos senus daiktus mato pirmąkart gyvenime“, – tvirtino pašnekovės.
