Pradžioje architekto Arūno Skrolio ir jo žmonos Gintarės šeima gyveno viename Žvėryno daugiabučių, tačiau Gintarei su dviem mažyliais ten buvo liūdna, todėl jai kilo mintis kraustytis į užmiestį, juolab kad tokios galimybės buvo – Arūno kompanija buvo suprojektavusi parduoti skirtą namą. Šeima nutarė įsikurti ten.
Bet įstrigo penkeriems metams. Skroliams ten patiko gyventi, auginti vaikus, tačiau namas nesuteikė svajotų užmiesčio privalumų. Nebuvo išklotų dviračių takų, o žvyrkeliais buvo sunku minti mažyliams. Kai šeima norėdavo pasivaikščioti, sėsdavo į automobilį ir sukdavo Vingio parko link.
Todėl paaugus vaikams ir bebaigiant projektuoti Arūno bendrovės „Devyni architektai“ 33 butų namą Naujamiestyje sukirbėjo mintis vėl keltis į miestą. Tiesa, didelio poreikio nebuvo, tiesiog taip sukrito aplinkybės. Palėpinis būstas buvo numatytas architekto šeimai.
Tad treti namai jiems atėjo labai natūraliai. Ir tai išties kol kas geriausias variantas, kokį turėjo iki šiol. Galbūt todėl, kad patys tapo brandesni, kad Arūnas kaip architektas užaugo, jo kolegės patobulėjo. Ir pačios šeimos poreikiai išryškėjo, labiau suprasta, kas išties namuose būtina, o ko lengvai galima atsisakyti.
Gintarė kiek nuogąstavo, jog bute jai gali pristigti erdvės, kad jausis „dėžiškumas“, tačiau aukštos lubos ir du būsto aukštai (24 stoglangiai!) nė iš tolo neprimena paprasto buto.
Dviejų aukštų butai moteriai irgi visada patiko – gali visada pirmajame palaikyti tvarką, o antrojo juk niekas nepatikrins – jis privatus, skirtas tik šeimos nariams.
„Nežinau, kodėl dabar visi vienaukščiais žavisi. Pavyzdžiui, „Akropolio“ ir „Panoramos“ prekybos centrai – na, kuris jums patogesnis? „Akropolyje“ gali sukti daugybę ratų, kol rasi reikiamą parduotuvę, o „Panoramoje“ patogiai pakyli laiptais ir viską greitai surandi“, – palygino Gintarė.
Daugelis poros draugų paaugus vaikams irgi grįžta į miestą – čia patogiau jiems lankyti mokyklas, būrelius.
„Tiesa, kai kas mus įspėjo, sakė, jog Senamiestyje bus barai, vynelis, kad nusišvęsime, bet tam neturime laiko. Net į taip mėgstamą Bernardinų teniso aikštyną vos porą kartų nulėkiau, bet atradau visai šalia esančią kepyklėlę, kurioje šeštadieniais kepami labai skanūs rageliai su kumpiu ir sūriu, tad jų nusipirkti galiu išlėkti ant pižamos užsimetusi striukę“, – daugiau gyvenimo mieste privalumų nei trūkumų atranda dviejų vaikų – 10 metų Mykolo ir 12 metų Dominykos – mama.
Trūkumai? Na, gyvenimas bendruomenėje turi savų spalvų. Bet įdomiausia, kad jų daugiabutyje įsikūrę žmonės bendrauja susibūrę tik virtualioje erdvėje, laiptinėje jie vieni kitų nepažįsta.
Gintarė į tai numoja ranka – ji introvertė ir jai toks santykis patinka, o Arūnui tenka atlaikyti daugiau dėmesio, mat išsiaiškinę, kad jis yra namo architektas, kaimynai jam sugalvoja klausimų ar pageidavimų.
Visada kirbėjo klausimas, ar architektui savo namus įsirengti sunku (nes juk ir taip gražu, ir taip įdomu), ar kaip tik labai paprasta?
„Labai nepaprasta, todėl šiame būste su kolegėmis Jurgita Liubartaite ir Akvile Stonyte sutarėme padaryti savotišką eksperimentą. Aš buvau jų užsakovas. Leidau joms interjerą projektuoti tokį, koks geriausias atrodė joms.
Buvo įdomu, ką jos sukurs ir kaip tą idėją man pristatys“, – pasakojo Arūnas. – Kai pamačiau pirmuosius jų brėžinius, iškart supratau, kad kai kurie sprendimai man visiškai netinka.
Tačiau jos labai atsakingai man bandė įrodyti priešingai, ir tada mes labai aiškiai supratome, kad užsakovams jokiu būdu negalima primygtinai piršti savo nuomonės.
Būtina pasiūlyti kitų variantų, o ne laikytis pirminio. Su žmogumi turi dirbti tol, kol jis patiki projektu, nes jei tokios emocijos nebus, ir laikui bėgant žmogus gali nepriprasti prie savo namų.
Gintarė jautėsi labiau atsipūtusi, mat pasitikėjo J.Liubartaite, matė ne vieną jos sukurtą interjerą ir visi jai labai patiko.
„Išvydusi jos suprojektuotą būstą galvodavau: oho, koks nuostabus, geriau nė nesugalvosi, bet Jurgita sukuria dar vieną ir jis dar geresnis už buvusį“, – sutuoktinio koleges gyrė moteris.
Tiesa, ji nebuvo sužavėta 5 metrų ilgio baltos spalvos (balti buvo ankstesni namai, todėl ši spalva gerokai nusibodusi) virtuvės sala, tačiau mintyse sau kartojo: „Nekelsiu bangų, turi būti gerai.“
Dabar šiuo baldu neatsidžiaugia visi šeimos nariai – 80 kv. metrų ploto pirmojo aukšto erdvėje aplink šį stalą sukasi visas gyvenimas.
O vėl į namus įsibrovusi balta stalviršio spalva suteikia estetikos, švaros pojūtį, o dar lyg ir šviesą skleidžia.
Kitas dalykas – kai virtuvėje yra tokia didžiulė sala, nereikia kito stalo.
„Patikrintas reikalas, – dalijosi mintimis Gintarė. – Name turėjome barą su dviem kėdėmis ir didelį valgomąjį stalą, prie kurio esant progoms stengdavausi susodinti svečius. Tačiau beveik per visas šventes jis likdavo tuščias, nes visi eidavo prie baro ir ten pratęsdavome vakarienę.“
Turbūt daugumos jaunų šeimų namų interjerai įrengti aikštingai, tam tikrų sumanymų juose atsiranda iš neišmanymo, o kuo daugiau gyveni, tuo labiau imi vertinti funkciją, ergonomiką, šviesą ir patogumą.
Chrestomatinis pavyzdys yra vaikų kambariai. Jauni tėvai pasiruošę ten karalystes sukurti, tačiau juk vaikams labiausiai ne to, o tėvų šalia reikia, kol maži, jie labiausiai nori juos girdėti, būti šalia, tad ir sukiojasi kur nors netoliese. Vaikai į kambarius užsidaro būdami paaugliai, tačiau ir tada jų kambariuose užteka lovos, darbastalio ir spintos.
Bepigu architekto šeimai – jos skonis išlavintas. Jos aplinkos žmonės gražiai gyvena, o juk dauguma galvoja, kaip ir kur pigau gulimąją sofą įsigyti.
„Netiesa, lietuvių interjerai išties labai puikiai įrengti. Norvegijoje, pavyzdžiui, dabar žmonės kuo paprasčiau įsirengia namus, o į specialistus kreipiasi tik labai turtingi. O mes va kiek pastatome daugiabučių, visi naujakuriai samdo ir interjero dizainerius. Ir, beje, pastarieji dirba labai kokybiškai – tikrai gražių dalykų sukuria. Bėda tik ta, kad bute kažin ko nepribursi, tad ir tie interjerai visi labai panašūs“, – sakė akmenslydį žaidžiantis, tad dažnai Skandinavijos šalis aplankantis architektas.
O galbūt yra Lietuvoje matytas interjeras, kuris paliko neišdildomą įspūdį?
„Taip, tai būtų prieš penkerius metus konkurse „Mano erdvė 2015“ geriausio namo interjero kategorijoje laimėjęs Gintauto Natkevičiaus darbas.
Kaip dabar tuos suktus laiptus, šviesą, šešėlius prisimenu. Kai pirmą kartą išvydau tą interjerą, tai buvo ledas. Tačiau vėliau televizijos reportaže iš tų pačių namų pastebėjau: interjeras gerokai pripildytas šeimininkų daiktų, tad ir meno ten, gaila, nebeliko“, – įvertino kūrėjas.
