L.Drižiūtė-Malinauskienė pasakojo, kad prieš metus Rumšiškių miestelyje (Kaišiadorių r.) įsigijo sovietmečiu statytą medinį namą. Jame ilgai gyveno mokytoja, bet paskutinius 8 metus ji ten lankydavosi tik vasaromis, todėl pastatas buvo gana apleistas.
Name nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, juo labiau vonios kambario, o būtent vonią tekstilininkė ir svajojo turėti.
„Įsigiję namą jį visą remontavome. Vieną kambarį, kur, matyt, buvo ankstesnės gyventojos miegamasis su langu į sodą, kuriame svetimi žmonės nesilanko, nusprendėme paversti vonios kambariu“, – pasakojo kaunietė.
Menininkai įsivedė vandentiekį, kanalizaciją, išardę senas lentų grindis įrengė šildomą, plytelėmis išklotą grindų dangą.
„Medinių rąstų sienos būsimos vonios kambaryje buvo tinkuotos. Nudaužiusi tinką nuo vienos sienos medieną impregnavau alyva. Kitos tinkuotos sienos atrodė per baltos, todėl jas perdažiau pilkai. Tada prasidėjo įdomiausia remonto dalis – kambarį ėmiausi dekoruoti“, – pasakojo L.Drižiūtė-Malinauskienė.
Vonią, čiaupus, kriauklę moteris įsigijo internetinėje parduotuvėje, baldus ir šviestuvus – sendaikčių turguje.
„Vonios kojos buvo sidabro spalvos ir man tai nepatiko. Jas perdažiau matiniais juodais dažais, kurie tinka ir medienai dažyti. Vaizdas iš karto pasikeitė. Keraminės plytelės taip pat nebuvo brangios, bet kai juodas ir baltas suklijavome tarsi šachmatų lentą, vaizdas tapo taip pat įdomesnis“, – pasakojo menininkė.
Kambariui dekoruoti tiko ir senos už namo atrastos kreivos kopėčios. Vienoje spintoje prie lango kauniečiai paslėpė vandens šildytuvą. Vonioje klesti pasodintos gėlės, nes ten joms šilta, užtenka ir drėgmės, ir šviesos, krintančios pro langą.
„Sudėtingiausia buvo susitarti su vyru dėl to, ką pirkti“, – juokavo tekstilininkė.
Iš tiesų moteris vonios kambarį kūrė tokį, kad patiktų jai pačiai, nesistengdama atkartoti kokio nors konkretaus stiliaus.
