Prieš kelerius metus atsitiktinai laikraštyje aptikusi skelbimą apie miesto centre parduodamą 30 kv. metrų ploto namą, nedvejodama nuvyko jo apžiūrėti ir kaip nustebo išvydusi seniai jai į akį kritusį negyvenamą namą. Paaiškėjo, kad jame gyveno Vitalės klasiokas, kai jis numirė, kitame mieste įsikūrusi jo sesuo kelerius metus nesėkmingai namą pardavinėjo, prašomos įspūdingos sumos niekas nenorėjo mokėti.
Pardavėjai kainą teko nuleisti daugiau nei trigubai, tokia suma Vitalei tiko.
Kelioliką metų važinėjusi uždarbiauti į Daniją, Helsingioro miestą, Vitalė santaupų turėjo, tad nedvejojo – visos buvo paskirtos naujo būsto įsigijimui ir vėliau – jo atnaujiimui.
Namų kūrimas teikė džiaugsmo
Kauno Stepo Žuko technikume dizainą su fotografijos specializacija baigusi moteris daugybės darbų namelyje ėmėsi pati, darbininkus pagalbon kvietėsi tik tada, kai pati fiziškai nepajėgė jų atlikti. Pavyzdžiui, iškelti namo stogą, mat gyvenamas buvo tik pirmas jo aukštas.
Po ilgų derybų su kaimynais moteriai pavyko gauti visus reikiamus leidimus įsirengti antrąjį aukštą. Taip atsirado papildomi 29 kv. metrai, dabar ten įkurdintas miegamasis, nedidelis poilsio kambarys, tilpo ir tualetas su dušo kabina.
„Danijoje dirbau namų tvarkytoja, bet visiems sakydavau, kad dizainere, nes ir danai mane taip vadindavo, tai buvo labai tvarkingi žmonės, jų namuose užtekdavo servetėles pataisyti, žvakides perstatyti, tiesiog daiktus tvarkingai sustatyti į savo vietas ir už tai gaudavau neblogą atlygį“, – pasakoja prieniškė.
Helsingiore ji dirbdavo kelis mėnesius, o grįžusi imdavosi savo namų įrengimo. Pagrindiniai darbai užtruko trejus metus. Tai moteriai suteikė daug gerų emocijų – ji į viską žiūrėjo itin kūrybiškai ir tvariai. O svarbiausia – viską pasidarė pusvelčiui.
Kiekvienas daiktas turi istoriją
Visi baldai, namų puošmenos, dekoracijos – arba pačios sukurti, pargabenti iš konteinerių ir atnaujinti, arba atiduoti draugų bei pažįstamų, kai kas – su didelėmis nuolaidomis įsigyta prekybos centruose.
„Niekas nepirko šios plokštės likučių, tad jos buvo gerokai nukainuotos, tada aš jas ir pasigaminau virtuvės spintelių dureles“, – kiekvieną daiktas Vitalės namuose turi savo istoriją.
Bulgariškas, kone 50 metų senumo bufetas, sovietmečiu įsigytas iš tais laikais baldų parduotuvėje dirbusios tetos atkeliavo su Vitale iš senojo buto, sena spinta, kurią giminaitė ketino sudeginti namelyje virto prieškambario baldu.
Palėpėje rastas lagaminas, apklijuotas nuotraukomis, darbar – šeimos albumų saugykla, nebedėvimos odinės striukės, kelnės – sukarpytos, iš jų sumegztas kilimas puošia šeimininkės miegamąjį.
Seną „Merkio“ kampą Vitalė atidavė buvusiam vyrui, už tai gavo senovinę kėdę, kurią pati restauravo. O savo pačios naujais, bet nebemadingais džinsais apklijavo televizoriaus spintelės dureles.
Ant sienos kabo išskirtinis šeimininkės sukurtas paveikslas – nuotrauka, kurios fragmentai išsiuvinėti kryželiu.
Vitalės lova – šimtametė, jos dieduko, taip pat pačios atnaujinta, lovatiesę jai pasiuvo iš draugės atiduotų užuolaidų.
Nutarusi išvykti gyventi pas vaikus į Ispaniją ir žinodama dukterėčios aistrą senienoms, Vitalės teta pasiūlė imti, kas jai tinka. Moteris išsirinko seno veidrodžio staliuką, kuris puikiai tilpo po virtuvės langu. Beje, visos pirmo aukšto palangės pagamintos iš lentų, kurias šeimininkė rado kai nuo grindų nuplėšė seną linoleumą.
Moka taupiai gyventi
„Draugė mano namus praminė atliekų perdirbimo įmone, – šypsosi moteris. – Aš nieko neišmetu, viską, jei tik įmanoma, sugalvoju, kaip panaudoti“.
Ar bent apytiksliai skaičiavo, kiek kainavo jos namo įrengimas?
„Ne, bet ketinu šią žiemą tai padaryti, nes visų daiktų, kurios pirkau parduotuvėse, čekius turiu. Nėra jų labai daug, tad skaičiavimas ilgai neužtruks. Visą kita man nekainavo“, – sako Vitalė.
Dabar ji tvarkosi aplinką šalia namo. Kiek arų skypas? „Dviejų kapų dydžio“, – šypsosi. Bet jai tiek užtenka, kad užsiaugintų daržovių ir mėgiamų gėlių.
Gaudama 250 eurų pensiją ji nesiskundžia sunkiu pragyvenimu.
Neturi automobilio – nereikia pirkti degalų, sveikata gera, tad ir vaistams neišleidžia. Neperka jokių pusfabrikačių, tik grynus produktus, taip – paskaičiavo – pasigaminti valgį kainuoja pigiau, už duoną taip pat moka mažiau, nes kepykloje perka ne šviežią. „Bet tokia ji tik sveikesnė“, – gera nuotaika ir optimizmu apdalija pašnekovė.
