„Bet unikali ne tik šio buto vieta“, – sako Ramunė, kuri, įsigijusi butą Kaune, pati nutarė jį įsirengti, nors gyvena visai kitame Lietuvos gale.
Pats pastatas taip pat išskirtinis – carinės Rusijos epochos statinys, buvęs karinis telegrafas, po rekonstrukcijos prieš keletą metų pirmasis Lietuvoje apdovanotas Kultūros paveldo autentiškumo sertifikatu.
Projekto vystytojas išsaugojo buvusį kabinetinį išdėstymą, tad patalpos virto 25–27 kv. metrų ploto studijomis, su virš 4 m siekiančiomis lubomis. Restauruotos net įėjimų į butus dvivėrės durys, tiesa, dabar jos atlieka labiau dekoratyvinę funkciją, sumontavus šiuolaikines šarvuotas.
Tačiau pagrindinis šio namo grožis Ramunei – išlikę platūs plieno laiptai, vedantys į antrąjį namo aukštą ir ažūriniai kaldinti jų turėklai.
„Dėl šių laiptų ir sietyno tą butą ir pirkau, nė „gyvai“ jo nemačiusi“,– juokiasi moteris, ne tik pirkimą, bet ir daugumą įrengimo darbų derinusi nuotoliu.
Tai dar nėra populiarus būdas Lietuvoje, o prieš keletą metų – ypač. Deja, sako Ramunė, nepasiteisinęs. Meistrai keitėsi ir keitėsi, darbai visiškai sustodavo kuriam laikui. Moteris prarado visą energiją, bet ne viltį pabaigti savo sumanymus.
Iš pradžių jai atrodė, kad sunkiausias etapas bus sienų ir grindų restauravimas, mat čia reikėjo „krapštukų“: išlupti surūdijusias ilgiausias vinis, šlifuoti, glaistyti plyšius, vėl šlifuoti, lyginti, impregnuoti, pusės sprindžio storio lentos vietomis buvo suirusios, padengtos nesuskaičiuojamų dažų sluoksniu. Bet ne, – visi apdailos darbai gerokai užtruko, iš pradžių gerų meistrų paieškos, vėliau derybos su jais dėl kiekvieno sumanymo įgyvendinimo.
Buvo momentų, kai Ramunė jau nebetikėjo, kad atsakingų meistrų apskritai yra, bet visgi tokius pavyko rasti.
Bute mūrą jie atidengė itin kruopščiai: nedaužė, o atsargiai, keliais etapais nuiminėjo tinką. Kurį nuvalius, paaiškėjo besant išlikusios ventiliacinių kanalų sistemos. Buvo nutarta tuo pasinaudoti ir dabar yra ventiliuojamas ne vien vonios kambarys, bet drabužinė ir antresolė.
Nors pradinio plano į vieną „kubą“ sutalpinti vonios kambarį ir daiktų laikymo sistemą, teko atsisakyti. Jau buvę nuotekų ir elektros įvadai nepaliko vietos improvizacijai. Be to, norėjosi kuo mažiau judinti grindis, tad išluptas tik vonios kambario plotas – sudėtos plytelės, šildomos elektra.
Gavosi du atskiri tūriai, viename jų – erdvi drabužinė, kiek neįprasta mažiems būstams. Virš jos – apie 180 cm aukščio antresolėje tilpo miegamasis su darbo vieta. Kaip papildomos vietos darbui pasirodė tinkamos ir plačios, pusmetrio gylio palangės, todėl elektrikas ties jomis sumontavo rozetes prietaisams sujungti.
Laiptų-lentynų konstrukcija – lengva akiai, bet tvirta; metalo karkasas įgręžtas ir į sienas, ir į grindis.
Baldai – tik būtiniausi, nekrentantys į akis, aiškių linijų, leidžiantys visu grožiu atsiskleisti grindų ir mūro faktūrai.
Ramunės idėja nuo pradžių buvo investuoti į ilgalaikius, vertę išlaikančius dalykus: grindis, sienas, funkcionalų išplanavimą, taip pat norėjosi išsaugoti kiek įmanoma daugiau antrąjį šimtmetį skaičiuojančio paveldo: nuvalyti gipsiniai lubų karnizai, klasikiniai, neįmantrūs, puikiai išsilaikiusios lubų sijos.
Galimiems skirtingiems apšvietimo scenarijams šeimininkė paprašė išvedžioti laidus ir laikinai paslėpti juos po įtempiamomis, lengvai dekonstruojamomis lubomis.
„Šis butas – tarsi mano asmeninis nacionalinis stadionas, ilgai ir sunkiai kilęs, bet dabar džiuginantis ir neleidžiantis abejoti, kad tokioje mažoje erdvėje gali tiplti didelė istorija. Ypač, jei ji turi tęsinį“,– šypsosi studijos šeimininkė.
