„Manau žmonės apsisprendė iškart pirkti, nes tai vienintelis butas mūsų daugiabutyje, kuris iš dviejų – svetainės ir miegamojo virto patogiu gyventi trijų kambarių būstu, o be to, tiek meilės į jį sudėta“, – šypsosi Aurelija, kai prieš jiems išsikraustant dar spėjome užsukti pokalbio į judviejų su vyru ir uošviu savo rankomis sulipdytą jaukų lizdelį.
Trijulė išgriovė visas, kokias tik buvo įmanoma sienas ir bute įrengė miegamąjį, vaiko, erdvų vonios su tualetu kambarius bei virtuvę su svetaine.
„Kadangi pasikeitė san. mazgų vietos, patys skaptavome grindis, vėliau vyras darė tunelius kiekvienoje lentoje, kad netektų vamzdžiams montuoti gipso dėžių.
Jis vienas pagamino ir įstatė visas duris su paslėptais vyriais, o juk tai vyko prieš 10 metų, kai tokių dar niekas neturėjo. Ir tai ne vienas novatoriškas sprendimas mūsų namuose“, – vardijo Aurelija. Kad ir indaplovė, architektės mama stebėjosi, kam dviem jauniems žmonėms ji reikalinga. Arba žalia vonia, kuri pagal pasirinktą spalvą buvo specialiai nudažyta latvių kompanijos „Vispool“ gamykloje.
Poros virtuvėje ne tik baldai mediniai, bet ir stalviršiai – kas ir šiandien daugeliui atrodo keista, nes tiesiog nepraktiška. „Bet va, dešimt metų – ir tie stalviršiai atrodo puikiai, gal kiek nugyventi, bet jaukūs“, – sako Aurelija, kuri apskritai nemėgsta iščiustintų interjerų. Jai patinka viskas, kas natūralu ir kas sensta lygiai taip, kaip senstame mes visi.
Rinkosi natūralumą, ne jo imitaciją
Dauguma baldų ir apdailos medžiagų šiuose namuose – natūralūs, o tai reiška lepūs. „Bet aš nebijau jokių dėmių ar įbrėžimų. Tai juk ir yra gyvenimas – visoks, sykiais gražesnis, sykiais ne toks nuostabus. Plastikiniame maiše gyventi tikrai nenorėjome.
Net baldininkai man sakė, kad esu nenormali, jog renkuosi natūralaus medžio stalviršį. Ir ką? Ogi nieko – jis puikiai tarnauja dešimt metų, ir net nepasakyčiau, kad kažkaip ypatingai jį prižiūrėjau.
Jei reikėtų svarstyti apie, tarkime, namo išorę, gal galvočiau kitaip – čia labiau kreipčiau dėmesį į praktiškumą. Nors labai myliu medį, bet suprantu, kad pasirinkus jį namo fasadui, tektų jam tarnauti, nuolatos prižiūrėti.
Bet viduje – kitos taisyklės ir kiti poreikiai. Čia juk visur lietėsi kūnu, rankomis, kvėpuoji tuo, iš ko sukūrei namus. O tai jau sveikata. Ir koks grožis!
Apskritai, šiandien gyvename kažkokiame imitacijos laike – socialinėse erdvėse imituojame, kokie labai laimingi esame, demonstruojame, kaip skaniai geriame kavą lovoje, nors ištikrųjų ką tik susipykome su vyru ir jis piktas burba virtuvėje. Manau, visa tai labai susiję ir su namais – rinktis imitaciją.
Dabar plokščių amžius – jų yra tokių tobulai panašių į medį, su visomis rievėmis ir nelygiais paviršiais, todėl dauguma nesusimąstydami jas ir renkasi – gi ilgaamžiška,“ – šypsosi Aurelija. Ji neslepia, kad ir dabar sudėtinga įkalbėti užsakovus rinktis kuo natūralesnias medžiagas.
Per dešimt metų nė vieno jų neįtikino, pavyzdžiui, susidėti medines grindis vonios patalpoje. Kokios, beje, yra jų bute. Tiesa, tai specialios ąžuolo masyvo grindys skirtos jachtoms, kokių Aurelija neberanda.
Švara namuose yra privaloma
Savo dušo zonoje ji pasirinko taip pat netradicinį sprendimą – plotą aplink vandens nubėgimo lataką išklijavo dekoratyviniais akmenukais. Panašūs interjero salonuose kainuoja beprotiškai daug, tačiau ji, supakuotus nedideliuose maišeliuose, kurie skirti pasipuošti namus, įsigijo kone pusvelčiui pigių prekių parduotuvėje. Visus, kiek buvo joje likę, susirinko.
„Nusiprausi duše, išvalai grindis ir viskas – pažiūrėkit, kaip puikiai ir po dešimties metų jie atrodo“, – džiaugiasi architektė. Pasiteisinusiu sprendimu ji vadina ir gražaus audinio užuolaidas, pakabintas vietoje stiklinių dušo sienelių.
„Kol čia gyvename, tik dvejas pakeičiau, o kiek būtų reikėję šveisti stiklines pertvaras, kad nuo vandens jos neužkalkėtų“, – svarsto Aurelija. Švara namuose jai yra privaloma.
Todėl ir praustuvo maišytuvas vonioje žvilga lyg būtų sumontuotas vakar, o ne prieš dešimtmetį. Šalia praustuvo pakabintas rankšluostėlis yra skirtas būtent jo priežiūrai – nusiprausei ir nuvalei. Užtruka minutę, bet ilgalaikis rezultatas akivaizdus.
Ir savo užsakovams ji pataria vonios kambariuose kurti SPA jausmą, o ne skalbyklas. Tas patalpas stengiasi kiek įmanoma išerdvinti, dekoruoti, o nepristatyti skalbimo mašinų, džiovyklių ir nešvarių drabužių krepšių.
Daiktų sandėliavimą sprendė originaliai
Kaip tik tuo metu, kai vyko įrengimo darbai jų namuose, Žvėryne buvo griaunamas buvęs „Pergalės“ fabriko pastatas, vietoje kurio vėliau išdygo daugiabučiai. Apsukriai moteriai pvyko gauti leidimą pasiimti dalį senų jo plytų – su draugais per kelis kartus parsivežė 4 tonas. Po vieną, kad nebūtų tokios šiurkščios, su „bulgarais“ (kampiniu šlifuokliu – red.) nušlifavo ir sumūryjo dvi, namams išskirtinį charakterį suteikusias pertvaras.
Buto prieangyje suformuotoje drabužinėje (3 kv. m) paslėpti kolektoriai, ten tilpo ne tik šeimos drabužiai, batų dėžė, bet ir trys dviračiai, du paspirtukai.
Miegamajame esančioje beveik 4 kv. m ploto spintoje, kurios nežinodamas nė nepastebėtum, mat ji sukonstruota po langu per visą kambario plotį, sugulė kiti reikalingiausi Jurkonių daiktai – patalynė, rankšluosčiai.
Šį kambarį puošia natūralios vilnos killimas, kurio jauna pora tada niekaip nebūtų įpirkusi – bet jis kažkam netiko ir buvo grąžintas į kilimų saloną būtent tada, kai Aurelija su Justinu į jį užsuko. Pardavėjai pritaikė gerą nuolaidą.
„Na taip, jis šviesios vilnos, aišku, nepraktiškas, – kvatoja šeimininkė. – Taip, per tuos metus apsilipdė įvairiais nešvarumais, bet išsikviečiau valytojus ir jie cheminiu būdu kilimą atgaivino.“
10 kv. metrų ploto dukros Lelijos kambarys – „ikėjinis“, nes jaunoji jo šeimininkė yra ypač kūrybinga mergaitė, todėl čia nuolat keičiasi baldai, daiktai ir tekstilė.
Svetainės zonoje nedidukas minštasuolis, priklausomai nuo to, ką šeima veikia – vakaroja su draugais ar dirba, yra perstatomas kaip tuo metu patogiausia.
Valgomasis stalas atkeliavo iš Aurelijos studijos, tai irgi jos sutuoktinio kūrinys, ąžuolo masyvą pas meistrą degino, šlifavo, tepė natūraliu bičių vašku.
Visi daiktai turi savo istoriją
Šiuose namuose visi daiktai su istorija. Atsitiktinių nėra. Vien 97 metų Aurelijos močiutės koks indėlis: ji ir užuolaidas pasiuvo, ir kelis indų servizus atidavė, o jos baldai – jau užrakinti garaže ir paruošti gabenti į šiukšlyną buvo atnaujinti ir vėl sugrįžo į šeimą – anūkės namus.
Sena garso kolonėlė ir vinilo plokštelės – tėčio kolekcijos, rašomoji mašinėlė, kurią paminko visi užėję į šiuos namus – vyro senelio, vazomis tapę didžiuliai stiklainiai atkeliavo iš Žvėryno, tai buvęs „Pergalės“ turtas.
Ne tik daiktai, apskritai, visas, beveik 70 kv. metrų ploto butas turi savo istoriją, mat nuo iki buvo sukurtas pačių. Baldai, durys, suklijuotos plytelės, išklotos grindys – Justino rankų darbas, apdaila gulė ant jo tėčio pečių, tuo tarpu Aurelija buvo visų idėjų autorė ir įgyvendintoja, kiek leido jai jėgos.
Šiuo metu trijulė (prie tėvų prisijungė aštuonmetė Lelija), darbų ėmėsi naujuose namuose Vilniaus senamiestyje.
