„Kai užsakovai ateina ne ieškoti pelės vairuotojo, bet pasitikėti – viskas įmanoma“, – sako interjero kūrėja Marina Sokolova. Vienas naujausių jos darbų – vos 30 kv. m butas Vilniuje.

Mažas, bet neperkrautas. Tamsių spalvų, bet šviesus. Siaurų erdvių, bet kvėpuojantis. Ir svarbiausia – be išankstinės vizijos, bet su tikėjimu, kad viskas bus gerai.

Šeimininkas, IT specialistas, į Mariną kreipėsi draugų rekomendacijų paragintas. Aiškios idėjos neturėjo, tačiau turėjo tai, kas kūrėjai svarbiausia – pasitikėjimą.

„Kažkuris japonų dizaineris yra pasakęs: mes neturime tikslo pateisinti užsakovo lūkesčių – mūsų užduotis yra juos viršyti. Štai maždaug taip ir gavosi“, – juokiasi Marina.

[[ge:lrytas:lrytas:37875024]][[ge:lrytas:lrytas:37931797]][[ge:lrytas:lrytas:38028469]][[ge:lrytas:lrytas:38178376]]

Nors buto plotas mažas, jame turėjo tilpti viskas: patogi sofa, komfortiška lova, kampinis darbo stalas, didelis televizorius, pilnai įrengta virtuvė. Ir visa tai – be jokios grūsties.

Marina pradėjo nuo saugios, ramios, pilkšvos spalvinės gamos. Tačiau tuomet užsakovas ją netikėtai nustebino: „Viskas labai gražu, bet, ko gero, norėčiau… nežinau, kaip pasakyti… gal šiek tiek, truputėlį ryškiau?“.

Štai tada ir paaiškėjo, kad santūrus, mandagus jaunas vyras – ne toks jau ir atsargus. Jis pasirodė net drąsesnis už dizainerę!

Taip gimė spalvų nebijantis interjeras. Oranžinė – šilta, energinga, jauki it židinio ugnis – tapo viso projekto ašimi. Marina ją visiškai atsitiktinai atrado audinių salone: „Ten buvo visa paletė – nuo pilkų iki žalsvų, bet akys tiesiog prilipo prie burnt orange. Turbo gobelenas!“

Marina įsitikinusi – mažos erdvės ne riboja, o ugdo tikslumą ir kūrybiškumą: „Iš trisdešimties kvadratų keturiasdešimt penkių nepadarysi, bet jaukų, stilingą, vizualiai įdomų interjerą sukurti – galima. Ir netgi būtina.“

Kad erdvė kvėpuotų, kiekvienas sprendimas buvo apgalvotas. Miegamasis – stiklinėse stumdomose duryse, kurios praleidžia šviesą. Virtuvė „ištraukta“ į prieškambarį, o veidrodžiai tapo pagrindiniu architektūriniu įrankiu.

Veidrodžiai – mažų butų supergalia. Svarbiausia, kad jie atspindėtų tai, ką verta dauginti. Šiame bute – šviesą pro langus.

Veidrodžių netrūksta net vonios kambaryje – čia įrengtas milžiniškas veidrodis. „Must have!“ – šypsosi kūrėja.

Tačiau šis interjeras ne tik stilingas – jis ir praktiškas iki smulkmenų.

„Geležinė taisyklė – turi būti pakankamai vietos daiktų sandėliavimui. Būtinai – spinta šluotai ir dulkių siurbliui. Ir dar, pavyzdžiui, mažas pufas prieškambaryje – su saugojimo vieta viduje. Ir pufas salone – irgi su funkcija“, – vardija interjerų kūrėja.

Po lova – patalynės dėžė, sofa – išskleidžiama, visi baldai gaminti individualiai, išnaudotas kiekvienas centimetras. Net dušo nišoje įrengta paslėpta lentyna šampūnams, o tualete – dvi spintos: viena skalbyklei, kita – buities daiktams.

Tai interjeras, kuriame dera lengvumas ir funkcija – kvėpuoti lengva, gyventi patogu. O dar – visas šviesos spektaklis. Apšvietimas šiame bute – atskiras pasaulis.

„Elektrikai manęs nekenčia, nes aš pridarau daug šviesos ir daug scenarijų. Tuomet būstas visada būna skirtingas, – ši dizainerė atrodo visada būna geros nuotaikos. – Centre – „jungiklių pianinas“. Iš ten galima valdyti visą butą. Nusprendėm – tebūnie tas pianinas dekoro dalis.“

Be abejo, buvo ir kompromisų – kai kur teko pataupyti. Pavyzdžiui, vitrinos su spalvotu stiklu liko tik vizijoje, o kilimai netyčia tapo ryškesni, nei planuota.

Marina visada stengiasi taupyti užsakovo pinigus. Ir jei reikia, tokius kompromisus priima su pagarba.

Tačiau tikras šio interjero pokštas – dekoratyvinė spurga su RGB apšvietimu ( tai spalvotas LED apšvietimas, kurį galima reguliuoti) ir magnetine danga. Norėjosi, kad ji būtų ne tik graži. Todėl nudažė ją magnetiniais dažais. Dabar ji ir šviečia, ir laiko atvirukus – dekoracija su pareigomis.“

Yra dar vienas gražus epizodas. Fotosesijos dieną sugedo Marinos automobilis. Ji grįžo į butą laukti pagalbos. Ir tai tapo netikėtu testu – kaip čia jaučiamasi tiesiog būnant.

„Pusantros valandos sėdėjau viena, be jokio darbo, be jokio tikslo, tiesiog buvau. Ir tada tikrai pajutau – čia gerai, labai jauku.“

Vilnietis savo drąsa nustebino interjero dizainerę: „Oi, kaip neįvertinau šio vyruko“