Mes jau išaugome iš noro pasirodyti, norime kitokių namų. Taip 144 kv. m namo šeimininkai architektei Monika Skrodenei pasakė per pirmąjį jų susitikimą.

Šiai šeimai svarbiausias buvo jausmas – kad namuose būtų gera. Ir Monika sako, kad jei užsakovai nuo pat pradžių kalba ne apie tai, kaip viskas turėtų atrodyti, o kaip jiems norisi gyventi, interjero sprendimai atsiranda labai natūraliai.

Namas stovi Šaipiai kaime, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, čia miško ramybė, šviesa, pajūrio spalvos nėra tik fonas – tai kasdienybės dalis.

– Kai pirmą kartą susitikote su šio namo šeimininkais ar iš karto pajutote, kad kalbate ta pačia kalba?, – paklausiau architektės.

[[ge:lrytas:lrytas:40464686]]

– Pirmiausia pajaučiau, kokia svarbi šeimai namo vieta. Jie kalbėjo ne tik apie funkciją ar estetiką, bet apie būseną – apie tai, kaip norisi atokiai, miške gyventi, kaip svarbu jausti ramybę, ryšį su gamta. Tada ir supratau, kad kalbame ta pačia kalba. Kai pokalbis nuo pat pradžių sukasi ne apie stilius ar tendencijas, o apie gyvenimą ir vertybes, kūrybinis procesas tampa labai natūralus.

– Ar buvo kažkoks pirmas jų sakinys ar mintis, kuri jums įstrigo ir, galima sakyti, viską užvedė?

– Man labai įstrigo jų mintis, kad namai turi būti ramūs. Ne reprezentaciniai, ne demonstratyvūs, o tokie, į kuriuos gera grįžti po aktyvios dienos. Atvirai pasakė, kad seniai yra „išaugę iš noro pasirodyti“.

Tai ir tapo pagrindine kryptimi. Norėjosi sukurti patogią erdvę, kuri būtų labai arti gamtos ir su daug šviesos. Šiame projekte labai greitai išryškėjo dar viena užsakovų savybė – drąsa. Jie nebijojo bandyti naujų, savo aplinkoje nematytų sprendimų ir labai pasitikėjo kūrybiniu procesu. Kai toks santykis su užsakovais, gimsta ne tik graži, bet ir savo charakterį turinti vieta.

[[ge:lrytas:lrytas:40721545]][[ge:lrytas:lrytas:41728043]][[ge:lrytas:lrytas:41792594]]

– O tas lietuviškumas interjere – ornamentai, natūralios medžiagos – čia buvo jų mintis ar viskas išsigrynino procese?

– Nebuvo iš anksto suformuluota užduotis – „lietuviškas interjeras“. Greičiau tai buvo jausmas – noras turėti namus, kurie būtų labai autentiški šiai vietai. Kalbantis apie medžiagas, formas ir atmosferą natūraliai pradėjo ryškėti baltiški motyvai. Jie atsirado labai organiškai – kaip interpretacija, o ne kaip dekoratyvus elementas.

Kalbų apie lietuviškumą buvo išties nemažai. Įdomu tai, kad lietuviškumas jiems labiau siejosi ne su simbolika ar dekoru, o su tuo, kas kuria daiktus – su žmonėmis ir jų meistryste. Jie labai vertina lietuvių rankų darbą. Kartais atrodo, kad vietinių meistrų darbas būna šiek tiek nuvertintas, tačiau ši šeima labai tikėjo jų profesionalumu ir norėjo, kad namuose atsirastų būtent tokių, čia sukurtų dalykų.

Jau pirmuose pokalbiuose buvo labai aiški pagarba gamtai ir vietai, kurioje stovi šis namas. Lietuviškumas čia atsirado ne kaip stilistinė idėja, greičiau kaip būsena – santūrumas, artumas gamtai, natūralios medžiagos. Norėjosi, kad šis namas tą jausmą išlaikytų labai subtiliai.

– Interjeras tikrai neatrodo „etnografinis“.

– Man buvo labai svarbu vengti tiesioginio citavimo. Tai labiau nuotaika, o ne iliustracija. Jeigu pradedi kopijuoti tradicinius ornamentus ar formas, atsiranda dekoratyvumas. Todėl mes labiau dirbome su jų ritmu, proporcija, struktūra.

– Ar buvo toks momentas, kai pajutote – čia jau nebe šiaip dekoras, o kažkas daugiau?

– Sunku įvardinti vieną konkretų momentą – tokie dalykai dažniausiai atsiranda palaipsniui. Tačiau kuriant laiptų turėklus labai aiškiai pajutome, kad ornamentas čia tampa daugiau nei dekoras. Jis pradėjo veikti tarsi simbolinis sluoksnis. Man jis primena tradicinę juostą – tą, kuri apjuosia, saugo, tarsi tyliai pažymi žmogaus kelią, patirtis, nuopelnus. Šiame name tas motyvas tapo labai organiška erdvės dalimi.

O laiptai tapo namo ašimi – vieta, kuri jungia skirtingas erdves ir aukštus. Todėl norėjosi, kad turėklai būtų ne tik konstrukcija, bet ir subtilus pasakojimas. Jų raštas atsirado iš baltų ornamentų interpretacijos ir buvo kuriamas taip, kad šviesa per juos kurtų nuolat kintantį šešėlių piešinį.

– Namuose labai stipriai jaučiasi ramybė. Kaip tai pavyksta sukurti praktiškai?

– Ramybė dažniausiai gimsta iš labai paprastų dalykų – ramių derinių. Mes stengėmės neperkrauti erdvės, palikti daug oro, naudoti natūralias tekstūras. Kai medžiagos yra tikros ir jų nėra per daug, erdvė pradeda kvėpuoti.

Apskritai viena svarbiausių „medžiagų“ namuose tai – šviesa. Perforuoti paviršiai, tekstūros ir natūralus apšvietimas leidžia interjerui nuolat keistis dienos metu. Tai sukuria gyvą, kvėpuojantį namo pojūtį.

– Jaučiasi ir daug rankų darbo.

– Man tai labai svarbu. Rankų darbas visada suteikia erdvei gyvybės. Net ir labai subtilūs netobulumai sukuria jausmą, kad tai nėra masinė gamyba – tai kažkas sukurta konkrečiam žmogui.

– O kaip suprantate, kad jau gana – kad ne per daug?

– Ta rizika visada yra. Todėl dažnai sau užduodu labai paprastą klausimą – ar šis elementas tikrai reikalingas. Jeigu atsakymas nėra labai aiškus, dažniausiai geriau jo atsisakyti.

– Čia visgi šeimos namai – kaip jums pavyko suderinti estetiką su kasdieniu gyvenimu?

– Šiame projekte buvo labai gera dirbti, nes užsakovams natūralumas buvo svarbesnis už sterilų praktiškumą. Jie labai ramiai priėmė mintį, kad namai laikui bėgant keisis kartu su jais – atsiras naujų pėdsakų, naujų istorijų. Todėl renkantis medžiagas mums buvo svarbu, kad jos būtų tikros, ilgaamžės ir galinčios gražiai senti. Tokie namai tiesiog gyvena kartu su žmonėmis.

– Interjeras atrodo tarsi kvėpuojantis – daug oro, šviesos, niekas nespaudžia. Kaip to pasiekiate?

– Svarbiausia – nepersistengti. Palikti erdvei vietos, neleisti daiktams užgožti architektūros, leisti medžiagoms ir šviesai kalbėti.

– Ar buvo sprendimų, dėl kurių vėliau paaiškėjo – verta buvo rizikuoti?

– Iš tiesų kūrybiniame procese pati didelių dvejonių neturėjau, tačiau vėliau užsakovai prisipažino, kad tyliai dvejojo dėl vieno sprendimo – gana sodrios vyšnios spalvos. Tai gana ryškus tonas, todėl natūralu, kad pradžioje jis gali kelti klausimų. Tačiau dabar būtent ši spalva tapo vienu mėgstamiausių namo akcentų. Kartais taip ir nutinka – sprendimai, kurie pradžioje atrodo drąsūs, ilgainiui tampa labiausiai džiuginantys.

– Jums pačiai, šie namai – išsiskirtiniai?

– Šiame projekte labiau nei anksčiau gilinausi į kultūrinius sluoksnius ir jų šiuolaikinę interpretaciją. Man buvo įdomu ne tiesiog naudoti motyvus ar ornamentus, bet suprasti jų prasmę ir pabandyti ją perteikti šiuolaikinėje erdvėje. Todėl šis projektas buvo ne tik apie estetiką – jis buvo apie kultūrinę atmintį ir jos tęstinumą.

Šis interjeras man pačiai buvo savotiška kelionė į mūsų kultūros esmę. Man įdomiau ne cituoti simbolius, o suprasti vertybes, kurios juos sukūrė – santūrumą, ryšį su gamta, pagarbą medžiagai ir žmogaus rankų darbui. Norėjau, kad šiame name lietuviškumas būtų jaučiamas, bet ne demonstruojamas.

„Mes jau išaugome iš noro pasirodyti“: šeima pajūryje susikūrė visai kitokius namus