Apie neeilinę seno šeimos namo istoriją ir jo rekonstrukciją pasakoja projekto autorius, ispanų architektas José Costa.
Namas buvo pastatytas 1926 metais, o Nildos seneliai jį išsinuomojo po penkiolikos metų. Tuo metu didelis galinis kiemas dar ribojosi su laukais.
Po kelerių metų šeima namą įsigijo ir pirmą kartą gerokai pertvarkė – pastatas buvo išplėstas sodo pusėn. Nildos senelis buvo miestelio gydytojas, todėl, kaip tuo metu buvo įprasta, dalis šeimos namų tapo ir jo darbo vieta. Čia buvo įrengtas kabinetas, kuriame jis priimdavo pacientus.
Susiję straipsniai
Septintojo dešimtmečio pabaigoje gydytojui išėjus į pensiją šeima persikėlė į Valensiją. Namas liko vasaros ir šeimos švenčių vieta, tačiau ilgainiui nuolat jame niekam nebegyvenant pastatas ėmė vis mažiau atitikti šiuolaikinio gyvenimo poreikius.
Turėjo tikti ir vienam žmogui, ir visai giminei
Viskas pasikeitė, kai Nilda nusprendė sugrįžti į senelių namus ir paversti juos savo nuolatine gyvenamąja vieta.
Architektams teko neįprasta užduotis. Didžiąją metų dalį beveik 300 kv. m name turėjo patogiai gyventi vos vienas ar du žmonės, tačiau vasarą ir per šeimos šventes jis vėl turėjo tapti tuo, kuo buvo daugelį dešimtmečių – gausios giminės susibūrimo vieta.
Todėl architektas José Costa nesiekė viso pastato paversti vienalyčiu šiuolaikiniu namu. Dvi istoriškai susiformavusios jo dalys išlaikė skirtingą charakterį ir paskirtį.
Gatvės pusėje esanti senoji namo dalis buvo išsilaikiusi geriausiai. Jos mūrinis fasadas, mediniai langai ir čerpių stogas liko beveik nepakeisti. Restauruotos senos medinės durys ir vartai, išsaugota bei pakartotinai panaudota dalis keraminių plytelių ir grindų dangų.
Šioje namo dalyje įrengti penki miegamieji ir trys vonios kambariai, daugiausia skirti atvykstantiems šeimos nariams ir svečiams.
Sodo pusę teko perkurti iš esmės
Gerokai prastesnės būklės buvo kita, į sodą atsukta namo dalis. Čia vien kosmetinio remonto nebepakako.
Architektai išardė senas stogo ir dalies perdangų konstrukcijas, įrengė naujas ir atvėrė fasadą į sodą. Šioje namo pusėje sutelktos pagrindinės kasdienio gyvenimo erdvės – svetainė, valgomasis, virtuvė ir pagrindinis miegamasis.
Viena didžiausių senojo pastato problemų buvo jo gylis. Namo vidurį sunkiai pasiekdavo natūrali šviesa, todėl virš virtuvės architektai suformavo naują vidinį kiemelį.
Stiklu dengta ir stiklinėmis sienomis apsupta erdvė tapo savotišku vidiniu sodu, per kurį dienos šviesa patenka gilyn į namą.
Svarbiu naujojo interjero elementu tapo ir laiptai. Jie ne tik jungia aukštus, bet ir dvi skirtingas pastato dalis – senąją, orientuotą į gatvę, bei naujai pertvarkytą, atsiveriančią į sodą.
Sode – baseinas ir šeimos prisiminimai
Pokyčiai neapsiribojo pačiu namu. Kieme atsirado nedidelis baseinas, kurio forma primena tradicinius šio regiono vandens rezervuarus.
Taip pat numatyta vieta tapybos dirbtuvėms ir sandėliui, o nedidelis senas kiemo statinys restauruotas ir paverstas vaikų žaidimų nameliu.
Architektams buvo svarbu neištrinti ankstesnių šeimos gyvenimo sluoksnių. Senasis namas nebuvo traktuojamas kaip tuščias karkasas, kurį galima visiškai perrašyti. Restauruotos medinės detalės, išsaugotos plytelės, grindys ir atidengti senojo mūro fragmentai liko matomi ir naujame interjere.
Projektas pavadintas „La Casa del Médico“ – „Gydytojo namu“. Taip išsaugotas prisiminimas apie Nildos senelį, kuris čia ne tik gyveno, bet ir gydė miestelio žmones.
Po rekonstrukcijos namas išlaikė dvi, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas funkcijas: didžiąją metų dalį jis yra ramūs vieno ar dviejų žmonių namai, o šeimai susirinkus vėl gali tapti erdvia vieta kelioms kartoms.
Parengta pagal „ArchDaily“