Kartu su komanda jis dirba su mediena, kurios neįmanoma tiesiog užsakyti iš katalogo. Pirmiausia ją reikia surasti, iškelti iš vandens, išsaugoti, tinkamai išdžiovinti ir tik tuomet nuspręsti, kuo ji taps.
Šiandien jo darbai keliauja į įvairias pasaulio šalis, tačiau kelias į tarptautinę prabangių interjerų rinką prasidėjo gerokai paprasčiau – nuo vaikystėje pažintos medienos, profesionalaus nardymo ir smalsumo, ką galima sukurti iš po vandeniu rastų senų ąžuolų.
– Tautvydai, kaip prasidėjo jūsų kelias į medienos verslą?
Susiję straipsniai
– Medis mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės – su juo daug dirbo tėtis. Bet pats prie medžio priartėjau kiek kitu keliu. Esu profesionalus naras, tarnavau Krašto apsaugos ministerijoje. Manau, iš ten atsinešiau discipliną, tvarką ir maksimalizmą siekdamas savo tikslų.
Kadangi nardymas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, nardydamas vis matydavau po vandeniu gulinčius medžius. Pradėjau domėtis, kas tai per mediena, kiek laiko ji ten išgulėjusi, ką iš jos galima padaryti. Taip po truputį ir atsirado idėja iš jos kurti grindis bei kitus interjero elementus.
– Kaip Lietuvos įmonei pavyko patekti į prabangių tarptautinių projektų rinką? Juk visame pasaulyje dirbate su milijoninės vertės projektais. Kaip randate tokius klientus?
– Per darbą ir rekomendacijas. Per 2009 metų krizę išvažiavau į Norvegiją. Ten turėjau grindų saloną ir dirbtuves.
Į mano grindų saloną vieną dieną užėjo du italų dizaineriai. Pamatė mūsų darbus, tarp jų – stalą, kurį buvau padaręs iš likusių parketo detalių. Jiems patiko. Pradėjome kalbėtis ir gavome pasiūlymą dirbti kartu. Taip atsirado Šveicarija, Sankt Moricas ir kiti projektai.
Šiame segmente labai daug lemia rekomendacijos. Padarai gerai vienam klientui, jis tave rekomenduoja kitam. O ten jau niekam nesvarbu, ar esi iš Lietuvos, ar iš Italijos, ar iš kitos šalies. Svarbu, ar gali įgyvendinti užduotį.
– Jūsų komanda montuoja grindis įvairiose pasaulio šalyse. Ar lietuviška meistrystė užsienyje vertinama?
– Tikrai taip. Mes dažnai gebame padaryti tai, ko kiti nenori imtis arba sako, kad neįmanoma.
Dirbdamas su individualiu projektu negali pasakyti klientui: turime tik šiuos tris variantus, pasirinkite vieną. Jeigu dirbi aukščiausiame segmente, turi ieškoti sprendimo. Kartais tam reikia surasti visai kitą medį, kartais sukurti naują technologinį sprendimą, kartais keisti gamybos procesą.
– Papasakokite apie savo klientus. Kas tie žmonės, kurie už vilos ar jachtos grindis gali mokėti milijoną?
– Tai žmonės, kuriems kaina dažniausiai nėra pagrindinis kriterijus. Jie ieško ne tiesiog grindų ar interjero detalės, o išskirtinumo, kokybės ir istorijos, kurios negalima pakartoti.
Įdomiausia, kad kartais net nežinau, kam dirbu. Šiame segmente konfidencialumas yra labai svarbus, todėl dažniausiai bendraujame ne su pačiais savininkais, o su jų architektais, dizaineriais ar projektų vadovais.
Jie puikiai supranta medžiagą, jos vertę ir kiek darbo slypi galutiniame rezultate. Aukščiausio lygio projektuose privatumas yra savaime suprantamas dalykas: atlikai darbą, projektas baigtas, ir tuo viskas baigiasi.
Tačiau pasitaiko ir įdomių akimirkų. Kartais po kelerių metų atsiverti „Forbes“, pamatai publikuotą interjerą ir jame atpažįsti savo darbą. Tik tada supranti, kam iš tikrųjų kūrei. Ir, prisipažinsiu, kartais tai labai nustebina.
– Išduokite, kiek kainavo brangiausios jūsų klotos grindys.
– 600 tūkst. eurų.
– Juk pelkinis ąžuolas nebūtinai randamas pelkėje, tiesa? Iš kur jūs traukiate medieną?
– Suprantu, pats pavadinimas šiek tiek klaidina. Ąžuolas galėjo augti prie upės, nuvirsti, būti užneštas gruntu. Per tūkstančius metų keitėsi upių vagos, vandens lygis, žemės sluoksniai. Todėl šiandien tokią medieną galime rasti ir upėse, ežeruose, karjeruose ar po žeme.
Svarbiausia, kokiomis sąlygomis medis išgulėjo. Nuo grunto, mineralų, vandens priklauso ir jo spalva. Pavyzdžiui, Lietuvoje dėl mūsų grunto labai senas ąžuolas nebūtinai bus visiškai juodas – gali likti tamsiai rudas. Kitose vietose, kur juodžemis ir kitokia mineralinė sudėtis, medis gali tapti beveik juodas.
Kiekvienas toks rąstas yra skirtingas. Medžio spalva, raštas ir būklė priklauso nuo vietos, amžiaus ir to, kiek laiko jis išbuvo po vandeniu. Tai labai įdomu.
– O kaip ieškote tokių medžių? Kaip vyksta pats procesas?
– Viskam laiko jau nebeturiu, todėl gaunu informacijos iš skirtingų šaltinių. Kadangi nardymas man vis dar yra didžiulis malonumas, pats medžio radimo momentas iki šiol išlieka vienas maloniausių.
Tai savotiška medžioklė. Juokauju, kad gerą rąstą rasti man yra kaip gerą baravyką miške pamatyti. Nors per sezoną jų randame ne vieną, tas azartas niekur nedingsta.
Tik čia „baravykas“ kartais gali būti milžiniškas ir sverti dešimtis tonų. Ir su juo pasigalynėti tenka ne vieną ir ne dvi valandas.
– Radote medį. Kas vyksta toliau?
– Tada prasideda sudėtingoji dalis. Jį reikia iškelti. Jeigu galime ištraukti iki vietos, kur privažiuos transportas, vežame visą. Jeigu ne, tenka pjaustyti vietoje. Turime specialiai pasigaminę gaterį labai platiems rąstams pjauti.
Bet svarbiausia – jau ištraukiant reikia žinoti, ką su tuo medžiu darysi. Negali iškelti ir palikti jo vasarai kieme, kol sugalvosi, ką nori kurti (juokiasi).
Saulė ir vėjas pradeda labai greitai veikti medieną. Netinkamai elgiantis ją galima sugadinti net per savaitę. Todėl medis turi iš karto keliauti į tolesnį apdirbimo etapą.
Jeigu dar nesi pasiruošęs jo apdirbti, turi turėti galimybę laikyti jį vandenyje. Tam naudojame nuosavą arba išsinuomotą ežerą.
– Skamba paradoksaliai: tūkstančius metų išsilaikęs medis, ištrauktas iš vandens, gali būti sugadintas per kelias dienas.
– Tikrai taip! Todėl neužtenka tokį medį tik rasti. Reikia žinoti, ką su juo daryti.
Pelkinės medienos apdirbimas yra techniškai sudėtingas. Per daugelį metų sukaupėme savų technologinių žinių ir visko, aišku, nepasakosiu – tai jau mūsų darbo dalis ir paslaptis (šypsosi).
Gali turėti labai vertingą žaliavą, bet jeigu nemokėsi jos išsaugoti ir apdirbti, iš jos nieko nebus.
– Kodėl ši mediena tokia brangi? Kas sudaro jos kainą?
– Pirmiausia todėl, kad ji reta. Negali paskambinti tiekėjui ir pasakyti: atvežkite dar šimtą kubinių metrų lygiai tokios pačios spalvos medienos. Jos tiesiog nėra.
Net suradęs rąstą nežinai, kiek jo bus tinkama aukščiausios kokybės grindims ar baldams gaminti. Pirmiausia vyksta paieška, tada – iškėlimas, transportavimas, pjovimas, džiovinimas, atranka, gamyba. Reikia įveikti labai daug etapų.
Ir dar – čia svarbiausia – didžiausią kainos dalį, ko gero, sudaro istorija. Klientui svarbu žinoti, kokį medį jis perka, kiek jam metų.
Kai kalbame apie kelis tūkstančius metų skaičiuojančią medieną, tai jau tampa savotišku riboto leidimo („limited edition“) produktu.
Mano seniausias rastas medis po vandeniu yra išbuvęs 9600 metų. Turiu tai patvirtinantį sertifikatą.
– Ar galima sakyti, kad šiandien būtent daikto istorija sukuria jo išskirtinumą ir tampa tikrąja prabanga?
– Žmogui, kuris gali nusipirkti beveik viską, vis svarbiau turėti tai, ko negali turėti kiti, net ir turintys labai daug pinigų.
Prabanga nebūtinai yra auksas ar deimantai. Tai gali būti medžiaga, kurios nepakartosi. Neįprastas formatas. Sudėtingas, individualiai tam objektui sukurtas raštas.
Esame Sankt Morice dirbę su vienuolikos metrų ilgio lentomis ir kūrę įspūdingas saulės motyvo grindis. Tokie projektai nėra serijinė gamyba, jų nepakartosi. Be to, jie reikalauja labai daug atsakomybės ir kruopštumo.
– Ar tokie klientai ieško vien grindų, ar nori, kad sukurtumėte ir kitas interjero detales?
– Dažnai pradžia būna grindys, bet paskui projektas plečiasi. Iš tos pačios medienos galima kurti duris, laiptus, stalus, sienų elementus, baldus, vyno rūsius.
Kai kuriems klientams labai svarbu, kad visame interjere būtų ta pati medžiaga, spalva ir istorija. Esame darę labai įvairių dalykų. Su medžiu galima nueiti gerokai toliau, nei žmonės įsivaizduoja.
Net likučiai nebūtinai yra atliekos. Juos ima juvelyrai, kūrėjai – iš tokios medienos atsiranda papuošalų, laikrodžių detalių, rašiklių, šviestuvų ir kitų objektų.
– Neseniai atidarėte naują gamyklą-studiją. Ji labiau primena aukštųjų technologijų gamyklą ar senąsias meistrų dirbtuves?
– Mano gamykloje galima rasti ir viena, ir kita. Šiuolaikinės technologijos labai pagreitina procesus ir leidžia įgyvendinti tai, ko anksčiau galbūt negalėjome.
Bet technologijos nepakeičia meistro. Dirbant su nestandartine mediena reikia žmogaus, kuris ją supranta ir jaučia.
Kiekvienas rąstas skirtingas. Reikia matyti, kaip jį pjauti, ką iš jo galima gauti, kaip panaudoti. Todėl mūsų gamyboje yra ir technologijų, ir labai daug meistrystės.
– Kiek jūsų gamyboje vis dar lieka rankų darbo?
– Labai daug. Be rankų darbo tokio lygio projektų nepadarysi. Ir pats turiu prižiūrėti procesą.
Meistrus reikia išmokyti, bet kiekviename nestandartiniame projekte atsiranda dalykų, kurių negali tiesiog įrašyti į instrukciją.
Dažniausiai gauname architekto ar dizainerio užduotį. Tada prasideda mūsų darbas – kaip tą idėją iš tikrųjų įgyvendinti. Proceso metu kažkas keičiasi, reikia prisitaikyti. Mašina gali labai daug, bet visko ji nepadarys.
– Ar ekonomiškai naudinga turėti gamyklą, kuri orientuota ne į kiekį, o į individualius projektus?
– Jeigu dirbčiau tik Lietuvos rinkai, būtų gerokai sunkiau. Gal išgyventume, bet turėtume labai stipriai keisti verslo modelį.
Tarptautiniai projektai leidžia išlaikyti tokią gamybą. Mums nebūtina kiekvieną dieną pagaminti kuo daugiau kvadratinių metrų.
Individualus projektas gali trukti labai ilgai. Esame turėję projektų, kurie tęsėsi dvejus su puse metų. Ten nuolat kažkas keičiasi, derinama su kitomis medžiagomis, architektūra, interjeru.
Tai visai kitas verslo modelis nei masinė grindų gamyba.
– Dirbate su privačiais namais, viešbučiais, jachtomis. Ar skirtingos erdvės reikalauja kitokio požiūrio?
– Pagarba medžiui išlieka ta pati, bet dizainas gali skirtis.
Jachtose dažnai galima būti drąsesniam. Tai poilsio, pramogų erdvė, todėl ten klientai kartais nori ryškesnių sprendimų. Grindys gali tapti vienu pagrindinių interjero akcentų.
Namuose dažniau ieškoma jaukumo, medžiaga turi derėti su baldais ir kitais interjero elementais.
– Šiandien interjeruose daug akmens, metalo, stiklo. Kodėl žmonės vis tiek grįžta prie medžio?
– Dėl jaukumo. Medis yra šiltas, natūralus. Yra šalių, kur tradiciškai daug naudojamas akmuo, bet net ten matau pokytį.
Žmonės vis dažniau nori medinių grindų. Man atrodo, medis namuose turi labai stiprų emocinį poveikį. Gali keistis mados, atsirasti naujų medžiagų, bet medinės grindys niekur nedings.
– Ar šiandien dar įmanoma sukurti ką nors visiškai unikalaus?
– Įmanoma, bet vis sunkiau. Pasaulis viską pamato labai greitai.
Dabar, pavyzdžiui, eksperimentuojame su grindų idėja, kurioje norime sujungti medį, metalą ir stiklą.
Reikia ieškoti naujų technologijų, važiuoti į tarptautines parodas, žiūrėti, kas atsiranda. Bet vos parodai ką nors nauja, netrukus atsiranda kopijų.
– Kaip jaučiatės, kai kopijuoja jūsų darbus?
– Džiaugiuosi. Vadinasi, esu populiarus (juokiasi).
Visko neapsaugosi. Kai kurias technologines idėjas galima patentuoti, bet dizainą galima šiek tiek pakeisti ir jau bus kitas produktas.
Todėl geriausia apsauga – nestovėti vietoje.
– O koks momentas šiame versle jums teikia daugiausia pasitenkinimo?
– Medžio radimas. Ten yra azarto. Po to – gamyba, kai matai, kaip iš rąsto atsiranda daiktas.
Ir, aišku, pabaiga. Kai viskas sumontuota ir pamatai šeimininko veidą.
Pirmiausia reikia pamatyti jo šypseną. O tik paskui išrašyti sąskaitą (juokiasi).