Pora nepabūgo jų laukiančių sunkumų ir išsirinko pagal senąsias žemaičių krašto architektūros tradicijas statytą namą, kuriam jau beveik du šimtai metų. Pirmąkart atvykę apžiūrėti trobos, jie išvydo ne itin gražų vaizdą – trobos stogas buvo kiauras, grindys sutrūnijusios, sienas graužė drėgmė, o vienintelės namo šeimininkės tuomet buvo žiurkės ir kiaunės.
Pirmieji įspūdžiai nesužavėjo
Letukai pasakojo sodybos užmiestyje dairęsi ne tik Kretingos, bet ir Plungės rajone. Kai apie savo norus prasitarė giminaičiams, šie priminė apie nebegyvenamą namą Erlėnų kaime. Ši vietovė abiem sutuoktiniams nėra svetima – Erlėnuose gyveno abiejų seneliai, tad vasaromis čia jie buvo dažni svečiai.
„Man ši vieta vaikystėje atrodė tokia paslaptinga – tamsus namas, geltonas prieangis, jame - metalinė lempa“, - prisiminė D.Letukienė.
Po daugelio metų į sodybą vėl užsukę sutuoktiniai prisipažino didelio susižavėjimo nepajutę. Su buvusiais šeimininkais apžiūrėję trobą, jie buvo besisukantys vykti namo, tačiau tuokart trimetė jųdviejų dukra tėvų paprašė: „Tik neišvežkit manęs iš čia“. Šie vaiko žodžiai tėvus privertė susimąstyti: „Gal ši vieta turi kažką, ką iškart sunku įvardyti?“
Grįžę į namus Mažeikiuose Letukai apsisprendė trobą su beveik 2 ha sklypu nusipirkti.
Tradicija nyksta kartu su meistrais
Naujieji šeimininkai ryžtingai ėmėsi atstatyti seną namą. Siekdami išsaugoti autentiškas jo detales ir išlaikyti tradicijas, jie tarėsi su paveldo specialistais, buvo nuvykę į Rumšiškes apžiūrėti tenai stovinčio vieno erlėniškio namą, statytą pagal tuos pačius žemaičių papročius.
Į pagalbą teko kviestis krašte dar gyvus meistrus, išmanančius etnografinio namo statybą. Tokių buvo likę vos keli, o dabar iš tų, kurie Letukams padėjo tašyti rąstus ir atkurti puošybos detales, du jau mirę.
Įsigiję namą, sutuoktiniai jame rado nedaug išlikusių vertybių – nors namas statytas pagal senąsias šio krašto tradicijas, jo grindys ir lubos buvo smarkiai sutrūnijusios, skiedrų stogas skylėtas, o kambaryje likusi tik senovinė medinė spinta, suolai bei keli šventųjų paveikslai.
Laužą kuria troboje
140 kvadratinių metrų namas pastatytas dar 1834 metais.
Letukams norėjosi išsaugoti kuo daugiau autentiškų išorės ir vidaus detalių. Su vietos meistrų pagalba jie įrengė naujus langus, užklojo skiedrų stogą, aslą padengė moliu, kirviu tašė rąstus, o tarpus tarp jų užpildė senoviniu būdu – prikimšo kiminų. Šeimininkai taip pat atkūrė unikalų puošybos elementą – namo kampų raižinius, būdingus tik Žemaitijos krašto etnografiniams namams.
Kaip ir senais laikais, sodybą iš visų pusių juosia tradicinė žilvičių tvora. Kieme išlikęs didžiulis senovinis akmenų šulinys, ateityje sutuoktiniai norėtų atstatyti ir klėtį, senovinę duonkepę, o didžiulį kaminą trobos viduje sumaniai išnaudoja žiemą kurdami laužą ir kepdami mėsą.
Tam, kad namo vidus kuo labiau primintų senąjį vaizdą, Letukai iš giminaičių, aplinkinių kaimų gyventojų įsigijo senovinių baldų, buities rakandų.
Išrinko gražiausiu namu
Pora pripažino – trobos būklė buvo avarinė, tad prireikė nemažų investicijų, kol joje tapo jauku.
„Mes truputį neapskaičiavome“, - susižvalgė sutuoktiniai ir nusikvatojo. Jie nepanoro įvardyti, kiek teko paaukoti, kad svajonė užmiestyje turėti sodybą poilsiui, išsipildytų. Tačiau dėl nieko tikino nesigailintys, nors sodybai atkurti ir prireiks dar daug laiko bei lėšų. Dėl to šeima ne vienerius metus atsisakė atostogų šiltuose kraštuose, o sutaupytus pinigus skyrė namui ir aplinkai tvarkyti.
Viską atperka kaimo ramybė, kurios čia nestinga. Tylos jau beveik nedrumsčia ir greta esančiame miškelyje daugelį metų šeimininkavusios varnos. Dėl jų šią sodybą vietiniai nuo seno vadino “varnynu”. Neapsikentę triukšmo, daug šių paukščių išnaikino kaimynystėje gyvenantys žmonės.
Letukai teigė iš pradžių vylęsi, jog pavyks gauti Europos Sąjungos struktūrinės paramos sodybai atstatyti, tačiau susidūrę su daugybe biurokratinių barjerų šios minties atsisakė ir apsisprendė viską daryti savo jėgomis. Žmonės džiaugiasi, kad paveldosaugininkai ir Salantų regioninio parko vadovai netrukdė, bet pozityviai vertino jų pastangas ir kuo galėdami padėjo atstatyti namą.
Letukų pastangos neliko be dėmesio – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pripažino šį namą gražiausiu rekonstruotu etnografiniu namu Lietuvoje.