Prie kelio, vedančio į XIX a. pradžioje romantizmo stiliumi pastatytą Belvederio dvarą, įrengtas ženklas, jog toliau važiuoti negalima. Išlipę iš automobilių turistai slampinėja bruzgynais apžėlusio parko takais, smalsiai apžiūrinėja begėdiškai nudrengtus pastatus - rūmus su oranžerija, svirną. Parke dar išliko ir apgriuvusi koplytėlė, bet ten palaidotų buvusių dvaro šeimininkų, Kauno gubernijos bajorų maršalkos Kleto Burbos ir jo palikuonių, karstai ir kaulai jau seniai ištampyti.
Įžengę į reprezentacinį dvaro pastatą, vadintą oficina, smalsuoliai gali laiptais užkopti į antrąjį aukštą, kur kažkada būta salių, dekoruotų mozaikomis. Jų ir raižyto ąžuolo plokštėmis apdalintų sienų jau nepamatysi - viskas išlupta. Kambarius šildžiusios ir puošusios dekoruotų koklių krosnys, marmuro židiniai irgi nugriauti, buvusioji oranžerija – išdaužyta. Dulka į krūvą suversti senovinių langų rėmai - kas nori, gali juos pasiimti. Rūmų ir parko teritorijoje jokių sargų nesutiksi.
Dvarininkų inventoriaus knygose minimų Liudviko XVI stiliaus baldų, menių palubėse kabojusių itin puošnių, reto violetinio atspalvio krištolo sietynų - nė kvapo. Dvare neaptiksi jokių nuorodų apie garbingą jo praeitį, buvusius jo šeimininkus. Ant fasado išlikusi lenta su užrašu primena tik sovietmetį – tuomet rūmuose buvo įsikūrusi pienininkystės mokykla, žemės ūkio technikumas. Mokymo įstaigoms išsikrausčius, dvaro pastatus savo žinion perėmė Jurbarko rajono savivaldybė.
Belvederio dvaro vardas - itališkos kilmės („belvedere“ liet. - nuostabus reginys). Prieš devynerius metus jurbarkiečiams vėl vaidenosi gražūs vaizdai – jie buvo patikėję, kad Belvederis gali atgimti, kai jį įsigys ir pradės tvarkyti privatūs investuotojai. Dvaro rūmų pastatai viešajame aukcione tada buvo parduoti visuomenei beveik nežinomo vilniečio verslininko Stanislovo Lapeikos įmonei „Vadybos klinika“ už 1,2 mln. litų (pradinė kaina – 145,8 tūkst. litų).
Pažadėjęs dvarą paversti patraukliu turizmo traukos objektu, įkurti čia viešbutį, angelų muziejų ir dar investuoti į Seredžiaus seniūnijos infrastruktūrą apie 200 tūkst. litų, S.Lapeika Jurbarko rajono savivaldybę daug metų maitino tuščiais pažadais. Viešojoje erdvėje verslininkas skelbė grandiozines pertvarkos vizijas, tačiau nieko nepadarė, piktavališkai nevykdė paminklosaugininkų nurodymų.
Belvederio dvare vandalai jau išgrobstė viską, ką norėjo - parketą, koklius, buvo pradėję lupinėti ir plytas. Pamatę, kad iš rūmų greitai liks tik griuvėsių krūva, paminklosaugininkai suskato bylinėtis su savininkais. Prieš trejus metus Jurbarko rajono apylinkės teismas „Vadybos klinikai“ priteisė atlyginti 51 tūkst. litų žalą. Atsakovams užsukus apeliacijų maratoną, nuostoliai iki šiol neatlyginti – architektūros paminklui padarytą žalą mėgina išieškoti teismo antstoliai.
S.Lapeika, pakeitęs savo įmonės juridinį statusą („Vadybos klinika“ tapo viešąja įstaiga „Belvederio dvaras“), ko gero, dar tikėjosi pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, prašė išduoti paminklosaugos paveldo darbų projektavimo sąlygas. Tikino Kultūros paveldo departamentą (KPD) atradęs naujų investicijų - apie 1,6 mln. litų S.Lapeikai pasiskolino turtingiausio Klaipėdos verslininko Raimondo Karpavičiaus valdoma bendrovė „Karpis“.
Tačiau vežimas ir po to nepajudėjo. VšĮ „Belvedrio dvaras“ steigėjai pradėjo bylinėtis dėl pinigų ir su „Karpiu“. Galiausiai viskuo nusivylė ir dar labiau nugyventus rūmus pardavė kitam vilniečiui verslininkui Arvydui Kvietkauskui. O jis elgiasi panašiai kaip jau miręs S.Lapeika - nieko nedaro vertingam kultūros ir istorijos paveldui išsaugoti.
A.Kvietkauskui įsigijus Belvederio dvarą, per porą metų statiniams padaryta žala, Tauragės apskrities paveldosaugininkų teigimu, jau siekia apie 50 tūkst. litų.
„Nurodėme užkamšyti visas angas, per kurias į pastatus ropščiasi niokotojai. Jeigu A.Kvietkauskas neužtikrins fizinės rūmų pastatų apsaugos, nevykdys privalomųjų reikalavimų, kreipsimės į teismą dėl žalos atlyginimo“, - rankų nenuleidžia KPD Tauragės padalinio vadovas Vidas Narbutas. Jis neatmeta galimybės bylinėtis dėl dvaro perėmimo valstybės reikmėms.
Belvederio dvaras internete, turizmo kataloguose pristatomas kaip išskirtinis XIX a. pradžios architektūros šedevras. Tuo patikėję silpnesnių nervų lankytojai, atvykę ir išvydę šabakštynu virtusį parką, trupančius pastatus, išdaužytus langus, patiria „kultūrinį šoką“ – jiems sunku patikėti, kad Lietuvoje šiai laikais dar yra tokių „vaiduoklių“. Ant fasado pritvirtinta lenta, skelbianti, kad rūmai neva „saugomi valstybės“, vienus priverčia ironiškai šypsotis, o kitiems sukelia šleikštulį.
Tačiau yra ir kitokių lankytojų - nuotykių ieškotojų, mistikų, parapsichologų, ekstrasensų. Tokiems Belvederio dvaro aplinka – netikėtas ir nuostabus atradimas. Nusiaubtose salėse, kurios kažkada tviskėjo prabanga, aštresnių pojūčių mėgėjai nenuobodžiauja – kai kurie čia išgirsta senųjų dvarininkų žingsnių aidą, menių skliautuose pamato vėlių, šmėklų ir kitokių mistinių būtybių šešėlius. Įspūdžiai – kuo puikiausi, tereikia saugotis nuo lubų krintančio tinko gabalų.
A.Kvietkauskas savo dvare pasirodo kaip jaunas mėnulis, o juk galėtų pelnytis pardavinėdamas bilietus. Tačiau šeimininkas ginasi nuo bet kokių lankytojų - užkala duris, bet jos po kurio laiko vėl išplėšiamos - rūmai ir toliau nyksta.
Turistai drąsiai kopia klibančiais laiptais, visur kaišioja nosį. Paveldosaugininkai nežino, kas atsakytų, jeigu ekskursijoms nepritaikytuose avarinės būklės Belvederio dvaro pastatuose įvyktų kokia nors nelaimė. Jų remiamas prie sienos A.Kvietkauskas, regis, jau ieško naujų pirkėjų.
„Kiekvieną savaitę lankomės Belvederio dvare. Dabar ten viskas vėl užkalta, o kaip bus po kelių dienų – nežinia“, - kalbėjo Tauragės apskrities paminklosaugininkų vadovas V.Narbutas. Įtrauktas į labiausiai niokojamų dvarų sąrašą
Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis
"Penemunės perlu vadinamas Belvederio dvaras įtrauktas į bene labiausiai niokojamų Lietuvos dvarų sąrašą. Jurbarkiečiai juo atsikratė - pastatai buvo perduoti Valstybės turto fondui, o po to parduoti.
Tačiau naujieji šeimininkai apleido dvarą, piktybiškai nevykdė mūsų nurodymų, nemokėjo administracinių baudų už kultūros paveldo nepriežiūrą. Paveldosaugininkų galimybės priversti pastatų savininkus juos restauruoti – ribotos. Reikalaujame, kad jie būtų bent apsaugoti nuo išnykimo, konservuoti, kad šeimininkai neleistų toliau niokoti pastatų.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva patvirtintos naujos įstatymų pataisos šiek tiek palengvino kovą su kultūros paveldo objektus aplaidžiai prižiūrinčiais savininkais. Iš juridinių ir fizinių asmenų, kurie nevykdo privalomųjų KPD reikalavimų, reikalaujama žalos atlyginimo.
Jeigu jie ir toliau tyčia vengia arba neįstengia atsiskaityti su valstybe, neprižiūri savo turto, administracinės baudos išieškomos priverstinai. Galiausiai pastatai nusavinami - perimami valstybės reikmėms.
Kėdainių rajone taip atsitiko su Kalnaberžės dvaru, kurį valdė su Darbo partijos lyderiu ir europarlamentaru Viktoru Uspaskichu siejama vietinė įmonė „Lukta“. Ji nieko nedarė, kad kultūros paveldo objektas būtų apsaugotas nuo išnykimo, ignoravo mūsų pastabas ir reikalavimus. Kalnaberžės dvaro savininkų teisės teismo sprendimu apribotos - pastatai jau perduoti valstybės nuosavybėn. Kėdainių rajono savivaldybė per du mėnesius turės apsispręsti, ar perims šį dvarą."
