Lekiant dviračiu miestų gatvėmis galima nusikąsti liežuvį, jei tik, nenulaikius vairo, ratas šokteli nuo šaligatvio. Nesunku susilaužyti ir šonkaulius, dvirašiu atsitrenkus tiesiai į aukštą gatvės briauną.
Vairuotojai taip pat užverda pykčiu, kai, automobiliui slystelėjus, ratas trenkiasi į gatvės bortą, ir tas prakerta padangą.
Ne viena moteris yra iškoneveikusi kelininkus, kai pėsčiųjų perėjoje, stumiant vaiko vežimėlį atsitrenkęs į bortą nulūždavo jo ratas.
Olandai ar belgai sugeba sukurti dviratininkams rojų, ir gatvių kelkraščiuose suguldo žemus, pusapvalius bortus. Bet Lietuva – ne Olandija.
„Aukšti kelkraščiai – sovietmečio palikimas. Niekas anuomet negalvojo nei apie automobilininkus, nei apie dviratininkus. Žmogus juk niekam nerūpėjo.
Šiuo metu bent jau standartas šiek tiek yra pakeistas. Jei anksčiau borto aukštis nuo gatvės paviršiaus turėjo siekti 17 cm, tai pagal naująjį standartą pakanka 13 cm“, – sakė kelių tiesimo bendrovės „Eurovia Lietuva“ vadovas Stanislovas Kablys.
Bortas yra skirtas gatvei ir pėsčiųjų zonai atskirti, o kartu – liūties vandeniui nukreipti į lietaus kanalizaciją.
Vis dėlto Vakarų valstybėse, kur lietūs taip pat žliaugia, tie bortai yra daug komfortiškesni.
„Nors Lietuvoje borto aukščio standartas ir yra pakeistas, nėra tiek pinigų senoms gatvėms perkloti ir aukštiems bortams pakeisti naujais. Kita vertus, ir naujose gatvėse klojami kampuoti bortai, nes tik tokie ir yra gaminami.
Žinoma, turėtų būti sankryžose, perėjose komfortiškos zonos neįgaliesiems, dviratininkams, pėstiesiems. Pastaruoju metu bent jau rekonstruojamose gatvėse padaromi nuolydžiai pėstiesiems. Bet Vilniuje, kaip ir kituose mūsų šalies miestuose jų dar – labai mažai.
Viskas juk matuojama pinigais. Pirmiausia jų ieškoma gatvių duobėms užlyginti, o štai komfortui sukurti pinigų ir nebelieka“, – kalbėjo S.Kablys.
