Dauguma sutiktų verslininkų teigė, kad Palangoje nebėra nei priskretusių palėpių, nei garažuose vargstančių nuosavo būsto šeimininkų. Jei kas ir užleidžia savo būstą – apsigyvena sodo namelyje ar nuomojasi bendrabučio tipo butuką netoli esančiuose Vidmantuose.
Ponia Ramutė nežino, su kuo tai susiję, bet poilsiautojų poreikiai apsisukę 180 laipsnių kampu.
„Dabar žmonės nori ilsėtis gerai ir net labai gerai. Jie pageidauja šiuolaikiškai įrengto gražaus būsto net ir kelioms atostogų dienoms. Jei baldai seni, dar iš sovietinių laikų – tokia patalpa tikrai retam tinka net ir už nedidelę kainą. Dauguma atostogaudami nori jaustis kaip namuose, vadinasi – ir rankšluosčiai, patalynė, indai, puodai turi būti kokybiški bei dailūs. Man regis, visi pakilome į kur kas aukštesnį lygį“, – svarstė moteris.
Kuklus būstas tinka nebent studentams, atvykusiems į Palangą vasarą uždarbiauti. Jie paprastai ieško būsto už maždaug 5 eurus parai.
Dažniausiai Palangos verslininkai skundžiasi, kad jiems nuolat blogai, bet ši vasara išties ypatinga: buvo vos vienas karštas savaitgalis liepos mėnesį, visi šiek tiek atsikvėpė, kai karštis atslinko rugpjūtį.
Kadangi ilgą laiką oras buvo gana prastas, tie puikieji būstai buvo nuomojami kur kas pigiau nei būtų galima prašyti. Vadinamasis liuksas – apartamentai su virtuve, savu dušu bei tualetu, dviem televizoriais, internetu, vieta automobiliui su užraktu, garantuojančiu, kad vietos niekas neužims, parai galėjo kainuoti 40 eurų. Pasak nuomotojų, tai labai nedidelė kaina.
Visa tai galinti pasiūlyti savo klientams Ramutė su šeima nevargsta – gyvena kitame bute.
Palangoje kuklių būstų reikėtų ieškoti ties „Maxima“ prekybos centru, maždaug Plytų, Ramybės gatvių rajone. Štai pastarosios gyventoja Julija pikta, nes, nepaisant Ramybės pavadinimo, ties jos namais ja nedvelkia. Mat šalia stovi vienos aukštosios mokyklos poilsio namai, iš kurių naktimis sklinda jaunimo keliamas triukšmas.
„Administratorius naktį pats išeina nakvoti kitur, o mums lieka kentėti – nepadeda nei skundai, nei policija. Keisti tie žmonės, štai pas mano kaimynę lova jaukiame kambaryje nakčiai kainuoja 8 eurus, bet jie už tokią pat sumą apsistoja šiukšlyne – juk tam bendrabutyje lovos stovi dar nuo sovietinių laikų, sukežusios, pastatytos ant plytų“, – piktinosi moteris.
Nors liepą poilsiautojų nebuvo, ji tvirtai laikėsi 10 eurų kainos už parą. Ponia Julija tenkinasi atsitiktiniais užsakymais arba sena klientūra. Nėra poilsiautojų – tai ir nereikia. Perdaug dėl jų įdeda pastangų – iš savų kambarių, ruošiant juos atostogautojams, tenka viską išnešti. Ir tai, žiūrėk, dingsta viena kita smulkmena. Julija leidžia savoje virtuvėje pasigaminti maisto, tačiau perspėja, kad tai būtų patiekalai, kurių nereikia ilgai gaminti – kad negaruotų sriubos ir nečirškėtų kotletai. Galima išsivirti kiaušinių, dešrelių, koldūnų, pasišildyti parduotuvėje pirktų pusfabrikačių.
Ji sutiko su savo kolegės nuomone, kad šįmet ypatingai žmonės tapo išrankūs, o juk anksčiau poilsiautojai verkdavo, kad tik kas nors įleistų apsistoti.
Smalsumo vedami užeiname į tą triukšmingą bendrabutį. Moteris bendroje virtuvėje verda pietus. Atvirose lentynose tvarkingai išdėlioti indai, viryklė nenauja, bet švari, šalia – didelė patalpa, kad ir primenanti sovietinę valgyklą, bet tikrai tokia, kad apetitas joje nesugestų.
Pasiprašius parodyti kambarį tame bendrabutyje, poilsiautojai iš Kauno Rasa ir Osvaldas atvėrė duris. Hm...lovos ne geležinės ir ne ant plytų. Taip – kambarys su trimis lovomis ir spintele itin kuklus, bet pora su vaiku čia atostogauja ne pirmi metai, tad gūžteli pečiais išgirdę mitą apie lovas. Taip, už parą jie moka 8 eurus, bet verčiau renkasi nepriklausomybę kukliame būste nei visai gražų kambarį puikiame name su gėlynuose skendinčiu kiemu. Kodėl? Nesinori būti nuolat sekamiems skvarbaus šeimininkės žvilgsnio.
Vadinamojo bendrabučio sąlygomis patenkintos ir rokiškietės Domantė bei Dovilė, kurios čia ilsisi jau penktą vasarą iš eilės. Gal kad jų kambario langai išeina į kiemą, jos jokio triukšmo negirdi ir tik gūžteli pečiais nesuprasdamos kaimynų nepasitenkinimo.
„Nors žmonių daug, čia saugu – mes net rankšluosčius bendroje patalpoje ar kieme paliekame džiūti, niekam jų neprireikia. Patinka kaina – jei apsistoji ilgesniam laikui, už parą gali mokėti tik 6 eurus“, – pasakojo merginos.
Jos nori būti nepriklausomos, štai kodėl nesirenka kambario už 8-10 eurų šalia esančiame name pas ponią Aldoną, kurios kiemą tikrai galima pavadinti išpuoselėtu. Jame pastatyti skėčiai, staliukai, žvakės, jei poilsiautojai užsigeistų pavakaroti kepdami šašlykus ar tiesiog gurkšnodami ką nors skanaus.
Ponia Zita turi dalį namo, jei oras prastas, už lovą ima 10 eurų. Kaip pati sako, mandrų apratamentų neturi, bet josios du kambariai tvarkingi, erdvūs, jei nori – čia gali apsistoti 7 žmonių kompanija. Tai būtų 70 eurų už parą?
„Jei nėra poilsiautojų antplūdžio, galiu priimti ir porą žmonių į tuos du kambarius už 40 eurų parai“, – dėliojo savo matematiką Zita.
Niekas iš kalbintųjų nenurodė, kur būtų galima rasti būstą už 2, 3 eurus. Nors tarsi į palėpes gyventi niekas neina ir jų nebėra, kalbama, kad gyvenimą galima taip paruošti, kad jis tikrai būtų vertas tik kelių eurų – išjungiamas karštas vanduo, galima naudotis tik šaltu, o tualetas – lauke.
