Mūrinę pašiūrę 62 metų J.Kurec baigė lipdyti šį rudenį. Statė pati, tik sunkesniems darbams samdydama žmones. Tačiau namuose – nei elektros, nei šilumos, nei vandens.
Pastogėje žioji skylės, pro kurias švilpauja vėjas. Sienos – tik vienos ar pusantros plytos. J.Kurec neslėpė, kad dar nebaigus statyti pašiūrės ji pradėjo griūti. Mat skiedinyje buvo per mažai cemento. Tad skyles teko lopyti.
Būsto nemėgina prišildyti
Viduje – netinkuotos sienos, virtuvėje – negrabiai suklijuotos plytelės, dovanotos ūkininko, pas kurį moteriškė dirbo, tikėdamasi gauti kelis papildomus eurus.
Kambaryje – iš įvairių lentelių sukalta pakyla, ant kurio stovi lova. Kitur – betonas, ant kurio pastovėjus jauti, kaip per kojas smelkiasi šaltis.
J.Kurec būsto nė nemėgina prišildyti. Mėgindama pati sušilti, ji dienomis vaikštinėja palei kylančius ištaigingus kitų naujakurių namus. Sutikta pakelėje ji teisinosi, kad išvakarėse kažko užvalgė, tad reikia pakvėpuoti gryno oro.
Ką darys, kai paspaus šalčiai? J.Kurec parodė į malkų krūvelę prie pašiūrės. Nusipirko už 12 eurų, bet akivaizdu, kad jų vos kelioms dienoms užtektų.
Galėtų ilgai dirbti
Skurdas J.Kurec namuose bado akis, tačiau juose švaru, tvarkinga. Kaip alytiškė gyvena be elektros? „Dabar mano dienos labai trumpos. O kiek galėčiau padirbti, jeigu būtų elektra“, – įsisvajojo moteriškė.
Darbo ji nebijo. Paprašo kaimynai lapus sugrėbti – neatsisako. Pasiūlo statybvietėje šiukšles iškuopti – bėga. Net sunkias naštas kilnoja, kad tik šį tą užsidirbtų. Tik būna, kad nesumoka, apgauna.
Elektros laidų nusitiesti į savo namą ji nebesitiki – iš kur gaus tiek pinigų? Juk pensija – vos 78 eurai.
Tad mobilųjį telefoną įkrauna pas kaimynus, bet jie ir už tai paprašo susimokėti. Šaltame kambaryje ant stalo – seno kompiuterio monitorius, elektrinis virdulys. Dar iš tų laikų, kai moteriškė tikėjosi, kad juos namus pasieks elektra.
„Kaip gerai būtų gavus darbo. Grįžti vakare namo iš darbo – oho koks laimingas žmogus esi“, – įsisvajoja J.Kurec, jaunystėje įgijusi bibliotekininkės specialybę, anksčiau dirbusi ir padavėja, ir pardavėja, ir valytoja.
Teko glaustis ir būdoje
Prasimaitinti J.Kurec padeda daržas. Ji prisipažino, kad besidarbuojant tarp lysvių iš galvos išgaruoja niūrios mintys. Bet dabar darže nėra ką veikti.
Dar neseniai J.Kurec gyveno skarda apkaltoje sunkvežimio būdoje. Ji teberiogso prie pašiūrės, bet dabar joje įrengtas sandėlis.
„Grįžusi iš ligoninės po operacijos čia ilsėdavausi“, – atverdama būdos duris aprodė buvusį būstą, kuriame praleido dešimtmetį, moteriškė, neteikianti daug reikšmės patogumams, be kurių kiti neišsiverstų.
Ištraukusi iš stalčių kelis albumus, J.Kurec ėmė rodyti senas nuotraukas. Jose – sūnus Genadijus, giminaičiai. Kadaise J.Kurec gyvenimas buvo kitoks. Su vyru ji buvo įsikūrusi Grigiškėse šalia Vilniaus, vėliau gyveno normaliame bute Alytuje. Kaip nutiko, kad J.Kurec jo neteko – juk ne girtuoklė yra?
„Apgavo“, – leisdamasi į gyvenimo istorijos vingius ištarė moteriškė.
Atsisako bet kokios pagalbos
Alovės seniūnijos (Alytaus r.) socialinė darbuotoja Veronika Sadauskienė puikiai pažįsta J.Kurec. Ne kartą lankėsi pas vargingai gyvenančią alytiškę, siūlė pagalbą.
„Ji mus siųsdavo toliau, sakydama, kad jai išmaldos nereikia“, – aiškino V.Sadauskienė.
Anksčiau J.Kurec buvo registruota Darbo biržoje, tačiau atsisakydavo jai priklausiusios bedarbio pašalpos, nesutikdavo rašyti prašymą.
Tą patį J.Kurec tvirtino ir portalo lrytas.lt žurnalistams, sakydama, kad trokšta tik vieno – darbo ir galimybės užsidirbti.
Pašalpų, kitokių išmokų iš valdžios jai nereikia: „Nenoriu niekam būti našta.“
