Tokie apibūdinimai, kaip akademinis ir studentų miestas, pensininkų miestas, sportiškas miestas, žalias miestas, apleistas miestas, logistikos centras, verslininkų ar spekuliantų miestas, reprezentuoja diskursų įvairovę, šnekant apie Kauno praeitį, dabartį ar net ateitį.
Po šiais epitetais gali slėptis tiek ironija, tiek pasididžiavimas, tiek nusivylimas, o tai nėra tik kalbėtojo nuomonė ar laikysena Kauno atžvilgiu. Ši Kauno diskursų įvairovė reprezentuoja istorinę praeitį, esamą plėtros ir dinamizmo potencialą ar to potencialo neišnaudojimą bei numanomas tolimesnes miesto plėtros kryptis.
Tuo tarpu fundamentaliu pagrindu, norint nespekuliatyviai šnekėti apie Kauną ir jo ateitį, reikia kalbėti ne tik apie fizinės infrastruktūros, viešųjų paslaugų, architektūrinio paveldo, rekreacijos zonų, būsto fondo ar kitas materialiąsias formas miesto ribose, bet ir apie pačius gyventojus, jų pasirinkimus, lūkesčius ir bendrą miesto demografinę situaciją.
Bet kuris šiuolaikinio miesto strateginis planavimas ir vizijos įgyvendinimas neįmanomas be demografinių procesų stebėsenos, kai daugelis miestų konkuruoja tiek dėl naujų gyventojų ir verslo pritraukimo, tiek dėl esamų gyventojų gyvenimo kokybės ir verslo mieste skatinimo.
Konkurencija dėl gyventojų tampa ypač aktuali Lietuvos ir Kauno miesto demografiniame kontekste, nes pagal 2001 m. ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenis, Kauno miesto gyventojų skaičius sumažėjo net 16,5 proc. Vis dėlto šis skaičius apibendrina ne tik Kauno, bet ir daugelio Lietuvos didmiesčių demografinę padėtį: pavyzdžiui, gyventojų per dešimtmetį Klaipėdos mieste sumažėjo 15,8 proc., Panevėžyje – 16,7 proc., o Šiauliuose – net 18,3 proc.
Kita svarbi tendencija: Kauno miesto gyventojų skaičiaus mažėjimas panašus į kitų didmiesčių, o Kauno rajono savivaldybės gyventojų skaičius per minėtą laikotarpį padidėjo 3,2 proc. Taigi, miesto gyventojų depopuliacija ir priemiesčių plėtra tampa rimtais ateities Kauno iššūkiais.
Vienas rodiklių, parodančių potencialią Kauno ne tik kaip besitraukiančio, bet dar ir kaip senėjančio miesto situaciją, yra Lietuvos statistikos departamento pateikiamas demografinės senatvės koeficientas. Jis parodo, kiek savivaldybėje šimtui vaikų (iki 15 m. amžiaus) tenka pagyvenusių žmonių (65 m. ir vyresni). 2015 metais Kauno miesto savivaldybės koeficientas buvo 141, rajono – 96, Klaipėdos miesto – 120, o Vilniaus miesto – 101.
Taigi šis rodiklis suponuoja laikinosios sostinės demografinio senėjimo problemas: neabejotinai jau dabar mažėjantis bendras gyventojų skaičius ir Kauno rajonui pralaimima kova dėl jaunų gyventojų tampa šiandienos aktualiais klausimais, kuriuos reikėtų spręsti miesto politikos formuotojams ir vykdytojams.
Šias demografines depopuliacijos, gyventojų senėjimo ir vidinės migracijos tendencijas patvirtina ir VDU Socialinių tyrimų centro atliktas tyrimas „Socialinė atskirtis Lietuvos didmiesčiuose: erdvinės segregacijos ir poliarizacijos formos“, kuriame atskleidžiama vidinė Kauno miesto kaimynysčių segmentacija. Tyrimas parodė, kad Kauno miestas senėja netolygiai, o tam tikri rajonai turi didesnę senų gyventojų koncentracijos riziką.
Pavyzdžiui, yra net 69 procentais didesnė tikimybė Dainavos seniūnijoje, o ne likusiame Kauno mieste, aptikti namų ūkį su didesniu pensinio amžiaus asmenų skaičiumi, tuo tarpu Kauno miesto savivaldybės ir Kauno rajono priemiesčiuose gerokai didesnė tikimybė (81 proc.) rasti namų ūkį, kuriame yra nepilnamečių vaikų. Šis tyrimas atskleidžia ne tik tai, kad sovietinio laikotarpio daugiabučių statybos rajonai pirmieji patiria vidutinio namų ūkio senėjimo ir depopuliacijos riziką Kauno mieste, bet ir tai, kad jaunos šeimos su mažamečiais vaikais, linkusios rinktis ilgesnio laikotarpio finansinius įsipareigojimus, susijusius su būstu (t. y. ilgalaikę būsto paskolą), įsikuria priemiestiniuose rajonuose, kur pradeda dominuoti jaunesni finansiškai ir demografiškai produktyviausi gyventojai.
Tyrimo rezultatai patvirtino, kad tokie namų ūkiai strategiškai pasirenka įsipareigoti už nuosavą būstą priemiestyje kaip ilgalaikę gyvenamąją vietą. Šios demografinės gyventojų grupės pasirinkimai yra aktualūs Kaunui klausimai: potencialiai mažėjančios mieste darbingo amžiaus ir dirbančių žmonių grupės pasirinkimai, likti ar nelikti Kaune, lemia ne tik demografinius iššūkius, bet ir reikšmingus mokestinės bazės (GPM surinkimo), miesto viešųjų finansų ar infrastruktūros palaikymo ir išlaikymo bei verslui patrauklios aplinkos sukūrimo klausimus.
Suburbanizacijos ir priemiesčių plėtros etapas, kuris tolygiai vyksta su miesto depopuliacijos procesu, būdingas ne tik Lietuvos, bet kitų išsivysčiusių Europos šalių miestams.
Pavyzdžiui, daugelio buvusios Rytų Vokietijos miestų demografinė ir migracijos situacija yra santykinai panaši į aptartą Kauno miesto padėtį – Drezdenas, Leipcigas ir kiti Žemutinės Saksonijos federalinės žemės miestai dažnai yra apibūdinami miestų planavimo dokumentuose kaip „besitraukiantys“ (vok. Schrumpfende Stadt): priemiesčių plėtra, senėjanti miestų populiacija, depopuliacijos grėsmės ir neigiamas migracijos saldo (skirtumas tarp atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų skaičiaus. – Red. past.) reikalauja, kad municipalinės valdžios gerai apgalvotų miesto valdymo procesus šių iššūkių kontekste.
Norint suprasti Kauno plėtros ateitį ir nupiešti jo ateities vizijas, reikia suvokti dabarties realijas, įvertinant fundamentalius praeities pasirinkimus ar bendrai vykstančius socialinius ir demografinius procesus.
Prieš bandydami prognozuoti, kaip gyvensime Kaune rytoj, turime sau atsakyti, ką mes pasirinkome, kaip mes susidorojome su įvairiais iššūkiais vakar ir kaip mes gyvename dabar.