Griuvėsių poezija

Griūvantys namai, kuriuose kadaise klegėjo vaikai, skambėjo suaugusiųjų kalba. Usnys, balandos ir dilgėlės aplink trobesius. Taip atrodo ištuštėjęs kaimas. Ir jis – ne kažkur Lietuvos pakraštyje, o prie Elektrėnų. Paliktos sodybos nedomina nė plėšikų, nė benamių. Troboje kabo veidrodis, likę sovietmetį menantys baldai, net užuolaidos plėvesuoja, kai traukia skersvėjis po atvirus langus. Tik televizorių kažkas paknebinėjo. Gyvybės čia daugiau nebus. Nebent paukštis susisuks lizdą ištuštėjusio namo palubėje.