Iš turtingos praeities dviaukščio namo būtų išėjęs puikiausias muziejus. Tačiau šalia daug menančios vilos iškils banalūs daugiabučiai, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Valstybei Z.Sierakausko gatvės 25-uoju numeriu pažymėtos vilos nebereikia. Už 2,7 mln. eurų ji parduota verslininkams ir greitai jos istorija bus užmiršta.
Laimė, naujieji vilos šeimininkai neketina statinio nušluoti nuo žemės paviršiaus. Negana to, XX amžiaus pradžios pastatas jų iniciatyva įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Taip verslininkai patys sau užsikrovė pareigą puoselėti architekto Michailo Prozorovo suprojektuotą namą.
Dirbo specialistų komanda
Savivaldybės administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė prieš porą mėnesių pakeitė žemės sklypo Z.Sierakausko gatvėje naudojimo būdą. Nuo šiol iš 80 arų visuomeninės paskirties teritorijos 70 arų skirta daugiabučiams gyvenamiesiems namams statyti. Likusi zona – rekreacinė.
Vilą įsigijusios nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros įmonės „Realinija“ direktorius Kęstutis Graužinis minėjo, kad renkantis geriausią užstatymo būdą buvo skelbiamas architektūros konkursas.
Jį laimėjo Tado Balčiūno architektūros biuras. Tačiau leidimo statybai „Realinija“ dar negavo.
Naujieji šeimininkai, pasitelkę kultūros paveldo specialistus, ištyrė šios vilos istoriją, domėjosi autentiškumu.
Supratę, kad vila vertinga, jie ėmėsi iniciatyvos, kad pastatas būtų įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Birželio 15 dieną tai buvo padaryta. Tad jie vilą pasiryžę išsaugoti.
Įsigyti norėjo ne vienas
Turto banko skelbtame vilos pardavimo aukcione vyko arši kova – varžėsi bent keli investuotojai. Tad jos kaina nuo pradinės 1,89 mln. eurų padidėjo iki 2,725 mln. eurų.
Pastaruoju metu apie 500 kvadratinių metrų vila su pagalbiniu pastatu buvo nenaudojama ir apleista. Tačiau praeityje joje virė gyvenimas.
Pastaruoju metu pastatą patikėjimo teise valdė Užsienio reikalų ministerija.
Kalėjimas svečių namuose?
2009 metais vila Z.Sierakausko gatvėje buvo patekusi ne tik į Lietuvos parlamentarų akiratį. Mat kilus įtarimų dėl galėjusio veikti slapto Centrinės žvalgybos valdybos sulaikymo centro, manyta, kad jis galėjo būti įrengtas būtent Z.Sierakausko gatvėje.
Į vilą, kuri tuomet buvo vyriausybiniai svečių namai, važiavo valstybės vadovai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai.
Dar prieš skandalą, 2007 metų gruodžio 28 dieną, svečių namai panaudos sutartimi trejiems metams buvo perduoti Valstybės saugumo departamentui.
Sovietmečiu Z.Sierakausko gatvėje buvo įsikūręs ir vienas itin slaptas KGB skyrius, nors oficialiai vilą nuo 1973 iki 1997 metų valdė svečių aptarnavimo firma „Draugystė“.
Vėliau ji tapo „Draugystės“ viešbučiu, kuris 1996 metų pabaigoje buvo perregistruotas į bendrovę „Embex“. Jai vadovavo prezidento Algirdo Brazausko sutuoktinė Kristina Brazauskienė.
Po metų Vyriausybės nutarimu svečių namus savo reikmėms perėmė valstybė.
Prireikė daug antklodžių
Šioje viloje 1998-aisiais teko pagyventi ir prezidentui Valdui Adamkui.
Kai sausio 4-ąją jis tapo šalies vadovu, jau kitą dieną su apsaugos palyda buvo nuvežtas į Z.Sierakausko gatvę. Tai gerokai nustebino prezidentą.
„Gal dešimt miegamųjų, didelės salės. Labai tvarkinga, gražu“, – gyvenimą iki vasario 25osios prisiminė V.Adamkus.
Vis dėlto jis prisiminė ir ne tokių malonių akimirkų.
Vilos langai buvo tokie kiauri, kad sningant pro juos į vidų krisdavo snaigės. Buvo nežmoniškai šalta. Baldų buvo mažai.
„Kiek buvo antklodžių, tiek jų miegodami ir apsiklodavome“, – pasakojo V.Adamkus.
Viename šaltame kambaryje stovėjo sofa, o prieš ją – televizorius. Susisupę į antklodes, susiglaudę, jį V.Adamkus su žmona Alma ir žiūrėdavo.
„Vieną kartą net pajuokavau: „Betrūksta čia tik fotografo. Visą pasaulį apkeliautų nuotraukos, kaip laisvalaikį leidžia Lietuvos prezidentas“, – šypsojosi V.Adamkus.
Nors prezidentui vila pasirodė netinkama gyventi, jis gyrė aplinką. Nors ir buvo žiema, jam įspūdį padarė sodas ir atsiveriantys reginiai.
„Vilą puikiausiai būtų galima pritaikyti rezidencijai. Būtų gaila, jeigu šalia atsirastų daugiabučiai. Juk nuo šlaito visas Vilnius kaip ant delno matyti“, – kalbėjo prezidentas.
Pastatą projektavo žmonos prašymu
Dviaukštį pastatą 1912 metais suprojektavo architektas M.Prozorovas žmonos Anastasijos Danilovos prašymu.
Architektūros gide „Vilnius 1900–2016“ vila aprašoma taip: „Valdininko žmonos Danilovos vila – laisvo planavimo ir įnoringos asimetrijos pavyzdys. Nedidelės vilos patalpos išdėstytos dviejuose aukštuose, kambariai ratu juosia vestibiulį, o laiptinė įkomponuota kampiniame bokštelyje. Dėmesį traukia dinamiškas pastato tūris ir erkeris su bokšteliu. Dekoratyviniai išorės elementai atspindi neoklasicizmą ir populiarųjį kosmopolitinį moderną, kurio šalininkas buvo architektas Prozorovas.“
Dar iki 1923-iųjų pastatas buvo rekonstruotas. 1925–1940 metais vila priklausė žymiam gydytojui Vitoldui Legeikai, aktyviam tarpukario Vilniaus lietuvių bendruomenės nariui.