Todėl nieko keisto, kad atsiranda vis daugiau ir vis garsiau šaukiančių apie krizę. Kad būstai vėl per greitai brangsta, kad tiek daug naujų butų niekam nereikia ir tuoj, jau tuoj, viskas kris. Blogiausiu atveju bent per pusę, o geriausiu – iki nulio.
Tačiau būtent tie balsai yra pirmas signalas, jog krizės dar laukti neverta. Nes tik kai skeptiškų balsų nebelieka ir rinkoje kalbama tik teigiamai, ateina krizė. Be to, kol kas į 2008 metus nepanaši ir mūsų valstybės gyventojų skolos struktūra. Šiandien visi indėlių, investicijų ir grynųjų turi daugiau nei bet kada, o skolų tik panašiai kaip 2008. Daugelis būstai perkami iš grynųjų arba iš emigracijos atkeliavusių pinigų, o paklausa, dėl sparčiai besikuriančių naujų gerų darbo vietų, didmiesčiuose tik auga.
Todėl apie krizę ir kainų kritimą kalbėti dar anksti. Bent iki Europos Centrinis Bankas pradės kelti palūkanas, baimintis smarkaus būsto kainų kritimo nederėtų. Tačiau čia ne apie tai. Nes veltis į diskusijas apie tai, kada ateis kita krizė – reikalas betikslis. Visi sutars, kad ji ateis. Tik niekas nesutars, kada ir tam ras racionalių argumentų.
Įdomiau yra stebėti žmonių elgesį naujame augimo cikle. Daugelis vienaip ar kitaip išgyvenusių praeitą nuopolį šiandien arba butus jau turi, arba yra per daug atsargūs, kad juos pirktų. Jie su didele baime ir skausmu prisimena tuos laikus, kai įmokos už būstą suvalgydavo daugiau nei pusę šeimos pajamų ir džiaugiasi tuo, jog tą siaubą pavyko išgyventi.
Šiandien būstus perka daugiausia naujos kartos atstovai. Tie, kurie krizę pažįsta nebent iš vadovėlio ir visą gyvenimą pragyveno stagnuojančioje arba, jei jau Jūs optimistas, lėtai augančioje ekonomikoje.
Jie nežino, kas yra didelis nedarbas ir ilgos darbo paieškos. Nes tik baigus universitetą, juos pasitinka paslaugų centrų arba IT įmonių atstovai, kurie pažada mokėti bent vidutinį atlyginimą ir kiekvienais metais jį didinti, suteikiant aibę papildomų dovanų ir privilegijų, jei tik ateisi jiems dirbti.
Todėl jauni žmonės nežino, ką reiškia gyventi be pajamų darbo paieškose. Jie tik žino, kad šiandieninis jų atlyginimas yra per mažas, nes jų įsisavintas procesas yra sudėtingesnis, nei kolegos, kuris gauna tiek pat.
Skirtingai nei ir negerų dalykų patyrę žmonės, dauguma tik pradėjusių dirbti jaunuolių įsivaizduoja, kad jų atlyginimas mažiausiai po 10 procentų kiekvienais metais augs amžinai, o darbo praradimas yra nebent teorinė koncepcija.
O tokia kombinacija verčia žmones priimti labai keistus sprendimus.
Prisiminkime, kas nudegė labiausiai dar 2007-2008 metais. Juk tai nebuvo geriausi ir visiems reikalingi specialistai, kurie pirko butus miesto centre už rinkos kainą. Jie krizę išgyveno ir šiandien jų turto vertė jau yra žymiai didesnė, nei buvo pirkimo metu.
Labiausiai nukentėjo tie, kurie dažniausiai tiesiog aplinkybių dėka pateko į tam tikrą kategoriją – iš minios neišsiskiriančios darbo jėgas, perkančios kiek pigesnius butus madingoje vietoje, žmonių kategorijos.
Tai yra tie, kurie dirbo eilinius darbus, už kuriuos, dėl didelės konkurencijos, buvo mokama nemažai pinigų, tačiau kuriuos dirbantys vieni nuo kito skyrėsi nebent asmeninėmis savybėmis, tačiau tikrai ne profesiniais gebėjimais.
Ir pirko butus jie ne miesto centre ar kituose istorinę vertę turinčiuose rajonuose, o miesto periferijoje, naujos statybos rajone, kuris tuo metu tapo labai madingas, nes į jį sugužėjo visi, kurie norėjo naujo ir gero, bet pigaus buto.
Nes būtent šių žmonių finansinė pozicija buvo pati netvirčiausia, o pasirinkta investicija nuvertėjo smarkiausiai. Pripažinkime, jog miesto pakraštyje daugiabutyje esantis butas niekuomet nebus toks pats įdomus ar reikalingas, kaip senamiestyje. Nauja statyba greitai susidėvi, mados praeina, o su pirminiu žavesiu dingsta ir kaina. Todėl jei už miesto periferijoje esančią dėžutę sumoki tik 20 procentų mažiau, nei už kokybišką būstą senamiestyje, jo kainai nukritus 80 procentų stebėtis tikrai nėra ko.
Tačiau šie žmonės apie tai negalvojo ir pirko, nes galėjo ir norėjo. Todėl jie krizę išgyveno sunkiausiai – nes jų darbo vietos dingo pirmos, o butų paklausa bei vertė išgaravo per kelis mėnesius.
Ar tai negali pasikartoti ir su kuo būtų galima šią žmonių grupę palyginti šiandien?
Nors sąsajos nėra visai tiesioginės, tačiau vertinant darbo pobūdį, labiausiai panaši grupė yra būtent eiliniai paslaugų centrų specialistai. Žinoma, ne visos pozicijos paslaugų centruose yra vienodos ir kai kurios jų reikalauja tikrai išskirtinių gebėjimų. Tačiau nemaža dalis ten dirbančių tik universitetus baigusių jaunuolių tikrai nesukuria tiek vertės, kiek jiems yra mokama atlyginimo, todėl esant normalioms rinkos sąlygoms, pajamų jie gautų bent per pusę mažiau.
Daugelis jų, jaunų ir dar neįsisavinusių rinkos realijų, butus perka ne ten, kur tikėtina jų kaina ateityje augs, o ten, kur geriausiu atveju jiems šiandien atrodo smagu gyventi, o blogiausiu – kur tiesiog gali sau leisti įpirkti.
Todėl vėl plečiasi miestų, o ypač Vilniaus, periferijos. Vėl kyla per 3 metrus vieno nuo kito daugiabučių pristatyti kvartalai, kur visi butai išperkami tik paskelbus apie naujo namo statybą, nes kaina ten 20 procentų mažesnė nei centre, o butas tai naujas.
Vėl ten kraustosi jauni ir savo šviesia ateitimi garantuoti žmonės, kurie be pagalbos negalėtų įvardinti, kas bus, jei ECB pakeis palūkanų normas ir iš vis, kas tas ECB yra ir kaip čia su palūkanom viskas susiję.
Tad vedant nors ir ne visai tikslias paralelias, aiškiai ir lengvai galima matyti, kad labai panaši žmonių grupė daro labai panašius sprendimus, todėl gana aišku, kuom tai baigsis. Vienintelis klausimas – kada. Nors šis klausimas nėra svarbus. Nes kuo ilgiau suksis procesas, tuo daugiau ir smarkiau nukentėjusių atsiras.
Ir tai nėra blogai. Kaip ir nėra gerai. Tiesiog, taip veikia rinka. Kas tam tikrą laiką ji išsivalo ir į sausumą išmeta tuos, kurie apie pavojus pagalvoti patingėjo.