Dviejų vaikų mama, dirbanti šeimos versle, viską daro pati – neturi nei ravėtojų, nei žolės pjovėjų. Tiesa, rudenį į talką tradiciškai kimba vaikų močiutės, be kurių neįsivaizduojamas lapų grėbimas.
Užbūrė senovinis vienkiemis
„Gyvenant Telšiuose daugiabutyje, norėjosi daugiau erdvės, laisvės, o ir vaikams ne tik smagu, bet ir sveika daugiau laiko praleisti gryname ore. Todėl pasirinkome gyvenimą kaime“, – pasakojimą pradėjo V.Burneikienė.
Gyvenimas kaime šeimai nebuvo iššūkis. Dar gyvenant bute, Burneikos savaitgalius praleisdavo Tverų kaime turėtoje sodyboje. Tačiau nusprendus visam laikui kraustytis į kaimą, sutuoktiniai pradėjo svarstyti, kad iš Tverų per toli kasdien vaikams važinėtis į mokyklą mieste.
Taip ieškodami arčiau Telšių sodybos Burneikos atsidūrė Kveiliuose. Ankstesnieji sodybos šeimininkai taip pat mėgo grožį, tad pirmas įspūdis užbūrė čia atvykusią porą.
Pagal rastus dokumentus šioje sodyboje pirmieji gyventojai apsigyveno 1927 metais, nuo to laiko keitėsi savininkai. Burneikos yra penktieji.
Nudžiūvęs ąžuolas atgimė skulptūrose
Įdėjus daug darbo ir lėšų dabar Kveilių kaimo vienkiemyje tyvuliuoja praplėsti tvenkiniai, per kuriuos nutiesti liepteliai, kvepia rožynai, į viršų stiebiasi įvairūs spygliuočiai, lapuočiai, savo vietą rado rieduliai, senovės lietuvių buities rakandai.
Kurdami sodybą naujieji šeimininkai išsaugojo šimtamečius ąžuolus. Tačiau, kad ir kaip gaila buvo, teko vieną nudžiūvusį ąžuolą nupjauti. Šeimos galva Mindaugas sumąstė, kad ąžuolas negali nukeliauti šiaip sau, reikia jį įamžinti.
Kaip tarė, taip ir padarė. Prikalbinus auksinių rankų meistrą iš sodybos ąžuolo gimė Rūpintojėlis ir sakalas, sugavęs žuvį. Šie tautodailininko darbai puošia sodybą.
Sodybai nepakartojamo žavesio suteikia ir kalvio rankų originalūs vienetiniai darbai. Šulinio dangtį puošia iš metalo nukaldinti grybai. Vakare įjungus šviesas, pastatus apšviečia žibintai, į vieną žibintą įsitaisė nukaldintas voras.
