Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė pripažino – nemenka dalis sostinės nekilnojamojo turto buvo valdoma atmestinai, miestas iš to negavo jokios naudos.
„Miesto nekilnojamasis turtas vertinamas 926 milijonais eurų. Tokia yra jo balansinė (teorinė) vertė.
Prieš pusantrų metų pradėję darbą ir paveldėję 390 milijonų eurų savivaldybės skolą išsikėlėme užduotį rasti visus įmanomus būdus, kaip tą skolą sumažinti.
Vienas būdų – gauti kuo daugiau naudos iš turimo nekilnojamojo turto. Pradėjome aiškintis, kiek turto turime, kam jis išnuomotas, ar su nuomininkais pasirašytos naudingos sutartys“, – „Žinių radijui“ pasakojo A.Vaitkunskienė.
Labiausiai buvo domimasi turtu, kuris nėra naudojamas savivaldybės būtinosioms reikmėms, socialiniams būstams.
Kokiomis sąlygomis jis yra išnuomotas įvairioms įstaigoms ir institucijoms?
– Ar yra tokio turto, kuris išnuomotas labai geromis sąlygomis ir duoda miestui daug naudos?
– Kai pradėjome peržiūrinėti visas sutartis, radome liūdną padėtį. Aptikome tiktai kelis subjektus, kuriems turtas nuomojamas miestui palankiomis sąlygomis.
Paaiškėjo, kad iki 2015 metų labai daug patalpų įvairioms įmonėms buvo išnuomota kur kas mažesne nei rinkos kaina.
Pavyzdžiui, patalpos Senamiestyje išnuomotos dvidešimčiai metų, per metus imant tik po 1 litą (29 euro centus) už kvadratinį metrą.
Gal kas nors ginčytųsi ir aiškintų, kad patalpos patalpoms nelygu, gal jų būklė prasta, todėl ir tokia maža kaina.
Tačiau jeigu jūs kreiptumėtės į nekilnojamojo turto bendrovę su prašymu už tokią kainą surasti jums kad ir labai apleistas patalpas Senamiestyje, sužinotumėte, kad Vilniuje tokių kainų seniai nėra. Gal kur nors provincijoje ir rastumėte, kur niekas nenori steigti nei kavinių, nei kokių nors kitokių objektų. Ir tokių nenaudingų miestui sutarčių – ne viena.
– Ir kas sugebėjo tokiomis palankiomis sąlygomis išsinuomoti patalpas?
– Bokšto gatvės 9-ajame name 2014-aisiais dvidešimčiai metų buvo išnuomotos patalpos kaip savivaldybei nebūtinas turtas. Toks turtas turi duoti arba socialinę, arba turtinę grąžą.
Šiuo atveju – nei viena, nei kita. Kone už dyką savivaldybei priklausančiose 349 kv. metrų patalpose įsikūrė Kulinarijos muziejus.
Šiaip jau Bokšto gatvėje kvadratinio metro nuomos kaina, nelygu patalpų būklė, siekia 15–30 eurų. Tačiau 29 euro centų, kaip šiuo atveju, jos niekur nekainuoja.
Žinoma, tikslas, atrodytų, kilnus – muziejus. Bet savivaldybės Turto valdymo skyrius įvertino, kaip tos patalpos naudojamos, ir neaptiko net iškabos.
Patalpų nuomininkas aiškino, kad dar nespėjo jos pagaminti, negavo lėšų, nes laukia Europos Sąjungos paramos.
Taip, pagal sutartį įsipareigojimas investuoti yra iki vėlesnės datos, tačiau faktas, kad per dvejus su puse metų muziejus nebuvo atvertas plačiajai visuomenei, ant jo nebuvo nurodyta darbo laiko, tačiau ten vykdavo kažkokie kitokie renginiai.
O patalpų subnuoma ne muziejaus veiklai ar kitai paskirčiai, nesuderinus su savivaldybe, neleidžiama. Šalia įsikūrę vilniečiai atsiuntė nuotraukų, liudijančių, kad muziejaus patalpose vyksta vestuvių iškilmės.
Patalpų nuomininkas mums aiškino, kad norint apsilankyti muziejuje reikia kreiptis iš anksto, suderinti apsilankymo laiką. Net neįsivaizduoju, kiek vilniečių gali žinoti, kad būtent taip dirba Kulinarijos muziejus.
Pasikvietėme patalpų nuomininką ir pasiūlėme tartis dėl kitokių nuomos sąlygų.
Juk 1 litas už kvadratą – nenormalu, juolab kad šios viešosios įstaigos įstatuose yra ne tik muziejaus, bet ir baro bei restorano veikla.
Mums buvo priekaištaujama, kad esame nusistatę prieš muziejus, kultūros židinius, tačiau jie turi būti steigiami ne bet kokia kaina.
Ar vilniečiai turi mokėti už tai, kad privatus kolekcininkas nori Senamiestyje įsirengti muziejų ir mokėti už kvadratinį metrą po 1 litą?
– Kokiu būdu buvo sudarytos tokios keistos sutartys? Vyko konkursai, kurių metu buvo pasiūlyta tokia neįtikėtinai maža kaina?
– Dalis tokių sutarčių buvo pasirašyta labai seniai. Prieš 20 metų vienas kone tūkstančio kvadratinių metrų ploto pastatas Vilniaus gatvėje buvo atiduotas naudoti „Žinijos“ draugijai.
Atrodytų, teisinga. „Žinijos“ draugija rengia seminarus, mokymus, šviečia, lavina žmones.
Bet švietimo veiklai buvo naudojama tik dalis patalpų. Kitos tiesiog pernuomotos be savivaldybės, kaip šeimininko, žinios.
Ten vyko paprasčiausia komercinė veikla, iš kurios miestas negavo jokios naudos. Nejaugi Vilniaus savivaldybė negalėtų to daryti pati, be jokio tarpininko, kuris pinigus už nuomą pasiima sau ir šeimininkui neatsiskaito? Ar jūs leistumėte taip elgtis su savo turtu?
Įvyko teismas, viešojoje erdvėje buvo daug spekuliuojama, kad savivaldybė iškrausto draugiją, kuri visus švietė.
Tačiau apie ten įsikūrusias komercines įmones buvo nutylima. Tai neteisinga.
Kol mieste trūksta vietų net vaikų darželiams, negali komercinės įmonės be savivaldybės žinios dirbti jai priklausančiose patalpose kone už dyką. Juk kiti verslininkai už patalpas moka rinkos kainą. Visas savivaldybės turtas turi būti valdomas nediskriminuojant juo besinaudojančių subjektų.
– O kaip dėl socialinių būstų? Ar jie deramai nuomojami? Ar iš jų kas nors nepasipelno?
– Per pastarąjį pusmetį mes įvertinome šį turtą ir dabar turime aiškų planą, ką su juo daryti.
Yra socialinis būstas ir savivaldybės būstas.
Socialinis būstas negali būti privatizuotas ar parduotas. Tokiuose butuose gyvena nedideles pajamas turintys žmonės.
O štai maždaug prie dešimtmetį buvo patvirtintas ir toks įdomus turto statusas – savivaldybės būstas. Tai būstas, kuris iki 2015 metų buvo nuomojamas pigiai, tačiau labai sunku būdavo sukontroliuoti, ar jis kam nors nepernuomojamas rinkos kaina. Ir tuo daug kas naudojosi.
Todėl Vilniaus miesto taryba nutarė tokius būstus parduoti nepriklausomų vertintojų nustatyta kaina.
Kas belieka, jei savivaldybė nebepajėgia sukontroliuoti, kas ir kaip naudojasi jos būstu?
Buvo toks atvejis, kai savivaldybė padavė į teismą asmenį, kuris naudojosi savivaldybės būstu, tačiau pats jame negyveno ir jį nuomojo. Pajamos už nuomą, žinoma, savivaldybės biudžeto nepasiekdavo.
Tačiau teismas nutarė, kad savivaldybė negali iš tokio asmens atimti būsto. Tada mums belieka tokius butus parduoti ir gautus pinigus skirti naujiems socialiniams būstams įsigyti.
Tiktai šiemet socialiai remtiniems asmenims suteiksime 180 butų. Šiuo metu eilėje tokiam būstui gauti – 1860 žmonių.
– Ar ūkiška dalį socialinių būstų, kaip iki šiol, laikyti vertingose senamiesčio vietose?
– Išties yra ne vienas toks būstas. Dalis jų labai apleisti, šildomi krosnimis, bet jų ateities investicinė vertė yra didžiulė. Net pardavę prastos būklės būstą Senamiestyje, esantį Šv.Stepono gatvėje, už gautus pinigus galėtume nupirkti 3–4 tvarkingus socialinius butus atokesniame miegamajame rajone.
Ir tokio būsto remontas bent jau kurį laiką savivaldybei nekainuos.
Tai artimiausiu metu ir ketiname daryti.