Pasak J. Kazakevičiaus, dažniausiai pasitaikantys liftų gedimai susiję su lifto sudedamųjų dalių neatitikimu gamintojo nustatytoms arba teisės aktais apibrėžtoms saugumo normoms.
„Dauguma lifto judančių detalių turi nusidėvėjimo normas ir turi būti laiku pakeistos ar restauruotos. Kai kurių liftų sudedamųjų dalių tinkamumui nustatyti atliekami specialūs bandymai, kurių metu dalis detalių taip pat yra brokuojamos.
Gedimų, kuriuos pastebi keleiviai, kai liftas nustoja veikti ir dėl to kviečiamos liftus aptarnaujančios tarnybos, yra absoliuti mažuma, palyginti su tais, kurie nustatomi profilaktinių tikrinimų ir techninės priežiūros metu. Pastarieji dažniausiai susiję su korozijos ir oksidacijos pažeidimais seno tipo elektrinėse valdymo schemose“, – kalba pašnekovas.
Kuo senesnis liftas – tuo rimtesnės bėdos
Pasak J. Kazakevičiaus, už liftų eksploatacijos procesą atsako labai daug dalyvių, nuo kurių priklauso, kiek saugus bus liftas, kuriuo naudojamės. Tai – lifto keleiviai, savininkas, liftų techninę priežiūrą ir remontus atliekanti organizacija, liftų techninę būklę tikrinanti įgaliota įstaiga bei visą procesą koordinuojanti valstybė.
„Kai visi šie dalyviai demonstruoja tinkamą požiūrį į savo pareigas ir aktyvumą, liftai praktiškai negenda, išskyrus planinių patikrinimų metu nustatomus neatitikimus normoms. Problemų atsiranda tada, kai bent vienas iš dalyvių arba susiformuoja atsainų požiūrį į liftą, arba veikia pasyviai.
Be abejo, ne paskutinėje vietoje yra lifto amžius, kuriam didėjant atsiranda vis daugiau spręstinų klausimų: kuo senesni liftai – tuo daugiau neatitikimų saugumo reikalavimams, daugiau netikėtų gedimų, daugiau pinigų jiems išlaikyti“, – kalba J. Kazakevičius.
Pašnekovo teigimu, daugiabučių, kurių liftai yra avarinės būklės, gyventojai visuomet sutinka skirti lėšų liftui pakeisti, tačiau delsia, kol išsiaiškina, ar informacija patikima – gal dar galima liftą remontuoti, darbus atidėti.
„Gyventojams apmaudu, kad kol kas lifto keitimo neremia valstybė (išskyrus dalyvaujantiems renovacijos programoje): juk liftas keičiamas ne tik dėl to, kad mažiau gestų, bet ir dėl neatitikimo saugumo, higienos normoms, neįgaliųjų reikalavimams, kurie iš esmės pasikeitė per 25–40 liftų eksploatavimo metų. Todėl dažnai lifto keitimo klausimas buvo sprendžiamas kartu su renovacija.
Dabar, sumažėjus rėmimo procentui ir sumažėjus pačių renovacijų (bent jau namuose, kuriuose yra liftų), liftų keitimas renovacijų metu praktiškai sustojo.
Iš kur atsiranda liftų baimė
Nemalonūs įvykiai, susiję su liftais, gali būti liftų baimės priežastis, tačiau neretai baimės šaknys slypi kur kas giliau, sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.
„Liftų baimė retai būna tiesiogiai sukelta neigiamų patirčių: žmonės juk neretai bijo ir lėktuvų, nors paprastai nė vienas nėra patyręs katastrofos. Žinoma, jei kažkas negero žmogui lifte yra atsitikę, tai gali turėti įtakos liftų baimei, tačiau nebūtinai. Dažniausiai baimės šaknys slypi giliau.
Liftų baimė dažnai susijusi su uždarų patalpų baime – klaustrofobija. Kiti žmonės bijo situacijų, erdvių, kurių jie nekontroliuoja. Tiek lifte, tiek lėktuve žmogus nevaldo situacijos, jis turi pasitikėti tai valdančiais žmonėmis ar mechanizmais“, – aiškina psichologas.
Anot pašnekovo, jei tai tėra tik liftų baimė, įmanoma išgyventi nevažinėjant jais ir pernelyg didelio diskomforto nejaučiant. Tačiau jei baimės šaknys gilesnės ir ji išsikerojusi plačiau, gali prireikti ir specialisto pagalbos.
„Svarbiausia išsiaiškinti baimės šaknis, kitas apraiškas. Galima kovoti su liftų baime, tačiau, jei ji išsikerojusi plačiau, su liftų baime galima kovoti iki pažaliavimo, bet tai nepadės. Reikia žiūrėti giliau, suvokti, kokios yra realios baimės šaknys. Jei šnekame apie fobiją, be psichoterapijos išsiversti būtų sunku“, – sako M. Daugelavičius.
